Žadą atimančios aferistų istorijos – jų avantiūros jau tapo legenda

Sukčiavimu susikurti gerovę, ją išlaikyti ir netgi pagausinti pasisekė anglui bankininkui Nathanui Rothschildui. 1815 m. birželį jis, pasinaudodamas tuo, kad prie Vaterlo buvo sumuštas Napoleonas, biržoje uždirbo kelis dešimtis milijonų svarų.

Iki tol N.Rothschildas uždarbiaudavo prekiaudamas tekstile, tačiau 1809 m., kai prancūzai užblokavo Lamanšo sąsiaurį, verslininko reikalai pablogėjo. Dėl to jis buvo priverstas iš Mančesterio persikelti į Londoną. Čia N.Rothschildas atidarė savo banką. 

Uždarbis buvo stabilus, tačiau gerokai padidinti kapitalą jam padėjo vienas įvykis – garsusis mūšis prie Vaterlo. 

Iš pradžių persvara mūšyje buvo Napoleono pusėje. Tad netoli kovos lauko buvę stebėtojai suskubo į Londoną pranešti apie artėjančią Prancūzijos imperatoriaus pergalę. Tačiau netrukus jėgų persvara pakito. Į pagalbą anglams atskubėjo prūsų kariai. Tai ir leido nugalėti Napoleoną. 

Jei tikėsime kita versija, N.Rothschildo kurjeris sekė mūšio eigą, o, tapęs prancūzų sumušimo liudininku, nuskubėjo į belgų Ostendės uostą. Audra neleido persikelti į britų salyną, tad  kurjeriui teko papirkti jūreivį, kad šis perplukdytų jį per Lamanšą. 

Pasinaudojęs tuo, kad niekas nežinojo apie kautynių baigtį, N.Rothschildas suskubo parduoti savo akcijas. Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti bankininkai. O tuo momentu, kai vertybinių popierių kainos smuko iki žemiausio laiptelio, N.Rothschildas ūmai juos supirko. Taip bankininkas uždirbo apie 40 mln. svarų ir tapo bankininkų Rothschildų dinastijos pradininku.

Dėl N.Rothschildo suktybės daug ginčijamasi. Vieni tikina, kad jis nesiuntė jokio kurjerio, o pats stebėjo Vaterlo mūšį, kiti gi šią istoriją apskritai vadina pramanu. 

XX a. pradžioje Rusijos imperijoje buvo įvykdyta visa eilė bankinių aferų: per netikrus kvitus ir pinigų pervedimus sukčiai susišlavė stambias pinigų sumas. Bankai apie tokius nusikaltimus tylėjo, nes baiminosi prarasti klientų pasitikėjimą. 

Už visų šių aferų stovi viso labo vienas žmogus – kunigaikštis Tumanovas, taip pat žinomas kaip kunigaikštis Eristavi, Persijos princas Šacha-Kuli_Mirza bei kunigaikštis Adronikovas. O tikrasis po šiais pseudonimais besislepiančio asmens vardas – Michailas Ceretelis. 

Išvykęs į užsienį jis pas save kvietė atvykti tituluotus dvariškius. Įgijęs jų pasitikėjimą ir žadėdamas didžiules pinigų sumas, jis iš dvariškių surinkdavo pasus, o pats tuo pasinaudodamas pasisavindavo šių  bankų sąskaitas ir dingdavo. 

M.Ceretelis apvaginėdavo ne tik verslininkus, bet ir karininkus. 1913 m. jis išvyko į Vokietiją. Čia, prisistatydamas kunigaikščiu Muruzi, jis ėmė rinkti pinigus neva tam, kad paremtų vokiečių karius. Bet, kaip galima numanyti, galiausiai viską pasiliko sau. 

Po Pirmojo pasaulinio karo sukčius įsikūrė Odesoje, kur įgijo išlaidaus milijonieriaus ir dosnaus geradario reputaciją. Pavyzdžiui, jis aukojo Raudonajam kryžiui ir sužeistiems kareiviams. Teigiama, jog iš viso labdarai jis atseikėjo 20 tūkst. rublių. M.Ceretelį sučiupo 1915 metais. O iki to laiko nuo atvykimo į Odesą jis įgyvendino dar dešimt aferų. 

Iki 1914 m. austras Victoras Lustigas gyvenimui prasimanydavo lošdamas azartinius žaidimus, tačiau su Pirmojo pasaulio karo pradžia jam teko apsvarstyti ir kitus būdus surasti lėšų. 

1920 m. V.Lustigas išvyko į JAV. Kalbama, jog pirmoji aferisto auka buvo pats A.Capone. Grafu prisistatęs V.Lustigas iš gangsterio pasiskolino 50 tūkst. JAV dolerių, pažadėjęs po dviejų mėnesių grąžinti dvigubai didesnę sumą. 

Padėjęs pinigus į banką jis išvyko į Niujorką. Pasibaigus sutartam laikui V.Lustigas grįžo pas A.Caponę, atsiprašė dėl nepavykusio plano ir gangsteriui grąžino tuos pačius 50 tūkst. JAV dolerių.

Pasakojama, kad V.Lustigo istorija buvo tokia įtikinama, jog A.Capone ne tik šiam atleido, bet ir pridėjo 5 tūkst. JAV dolerių. Būtent į šiuos pinigus aferistas ir dėjo visas viltis dėliodamas savo nešvarų planą. 

Tačiau sukčius išgarsėjo kitu savo sumanymu. 1925 m. jis atvyko į Prancūziją, kur su savo partneriu Danu Collinsu praturtėjo pardavę svarbiausią Paryžiaus simbolį – Eifelio bokštą. 

Sykį laikraštyje V.Lustigas pamatė žinutę pavadinimu: „Ar bus parduotas Eifelio bokštas?“. Tekste kalbėta apie itin prastą bokšto būklę ir tvirtinta, jog valdžia svarsto parduoti Gustave'o Eiffelio kūrinį. 

Pasinaudojęs situacija V.Lustigas suklastojo dokumentus, apsimetė ministerijos atstovu, išsiuntė laiškus penkiems stambiausiems prekiautojams metalu ir tarp jų surengė aukcioną. Aferos auka tapo metalurgijos pramonininkas Andre Poissonas.

Po kurio laiko V.Lustigas iš Vienos vėl grįžo į Paryžių ketindamas šį triuką pakartoti. Tačiau šįsyk jo auka greitai perkando aferisto sumanymą ir jį įdavė policijai. 

V.Lustigui pavyko pasprukti nuo prancūzų į JAV. Tačiau laisvėje ilgai neišbuvo – jį pričiupo amerikiečių policija. Aferistui buvo skirta 15 metų kalėjimo už dokumentų klastojimą ir padirbtų pinigų platinimą. 

Per visą ilgametę sukčiaus karjerą Ferdinandas Demara spėjo įsikūnyti į dešimtis personažų. Neturėdamas net ir vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimo jis apsimesdavo inžinieriumi, psichologu, šerifo padėjėju, vienuoliu, advokatu, kalėjimo viršininku ir net chirurgu. Beje, su vis besikeičiančiomis pareigybėmis dėl savo gudrumo, apsukrumo ir puikios atminties visai neprastai susitvarkydavo. 

F.Demara tapo garsus 1950 m. viduryje. Apsimetęs chirurgu Josephu C. Cyru per Korėjos karą stojo tarnauti į Kanados karališkąjį laivyną. Sykį į eskadrinį minininką, kuriame ir tarnavo Ferdinandas, atgabeno 16 sužeistų kareivių. Kol šiuos rengė operacijai, F.Demara užsidaręs kajutėje skaitė chirurgijos vadovėlį. Stebuklas, tačiau sukčiui pavyko išgelbėti visus sužeistuosius.  

Kai ši istorija pateko į laikraščius, ją aptiko tikrojo J.C.Cyro motina. 

Tačiau F.Demaros nepadavė į teismą, ir jis ramiai grįžo į JAV. Vyras ir toliau gyveno apsimetinėdamas kitais asmeninis, tačiau augant žinomumui tuo užsiimti būdavo vis sudėtingiau. 

Amerikiečio verslininko Bernardo Madoffo sugalvotą ir įgyvendintą planą daugelis vadina amžiaus afera. Ir ne tik dėl to, kokio dydžio žala buvo padaryta ir kiek žmonių nukentėjo, bet ir dėl įsitikinimo bei šaltakraujiškumo, kurių vedinas sukčius veikė. 

1960 m. B.Madoffas iš sąžiningai uždirbtų 5 tūkst. JAV dolerių įkūrė investicinę finansų tarpininkų bendrovę “Madoff Investment Securities”. Kompanija savo klientams žadėjo didelį pelną – mažiausiai 10-12 proc. per metus. 

Investuotojai pasikliovė nepriekaištinga B.Madoffo reputacija ir manė, jog pinigus šis uždirba biržoje pasinaudodamas prieiga prie vidinės informacijos. 

Tačiau iš tiesų buvo kitaip: seniems klientams B.Madoffas išmokėdavo pinigus, kuriuos sunešdavo naujieji investuotojai. 2008 m., įsibėgėjus pasaulinei finansų krizei, keli stambūs investuotojai paprašė grąžinti įmerktas lėšas. Tai ir buvo B.Madoffo piramidės griūties priežastis: juk sukčius iš tiesų neturėjo iš ko mokėti. 

Dėl šio sukto sumanymo nukentėjo ne tik pats B.Madoffas, kuris buvo nuteistas kalėti 150 metų, bet ir milijonai investuotojų. Buvo ir tokių, kuriems ši apgavystė kainavo gyvenimą: supratęs, jog yra įveltas į sukčiaus aferą, gyvybę sau nutraukė prancūzas, į B.Madoffo piramidę investavęs 1,5 mlrd. JAV dolerių. Vienas aferisto sūnų buvo nuteistas 10 metų kalėjimo, kitas nusižudė savo namuose Niujorke. 

Grigorijus Grabovojus tapo žinomas 2000-ųjų pradžioje, kai mėgino užsidirbti iš šeimų, nukentėjusių
per teroro aktą Beslane.

2004 m. rudenį jis nukentėjusiųjų artimiesiems skaitė paskaitas, kuriose žadėjo prikelti žuvusiuosius, jei jam bus sumokėta 40 tūkst. rublių. 

G.Grabovojus į Beslaną atvyko kartu su sekta, kurią jis pats įkūrė 2001 metais. Kai jo veikla susidomėjo valdžios institucijos, šis sukčius surengė spaudos konferenciją, kurioje žadėjo be atlygio prikelti per nusikaltimą Beslane žuvusius vaikus.  

Tą pačią dieną Generalinę prokuratūrą pasiekė laiškas su prašymu G.Grabovojaus atžvilgiu iškelti baudžiamąją bylą. Patikrinus jo fondo veiklą, 2006 m. balandžio 6 d. G.Grabovojus buvo areštuotas. 

V.Grabovojaus filialai veikė 57-iuose Rusijos regionuose. Į kiekvieną seminarą susirinkdavo apie 500 žmonių, o kiekvienas jų susimokėdavo po 2 tūkst. rublių. Be bendrų susirinkimų, sukčius vesdavo individualius užsiėmimus, kurių kaina – 40 tūkst. rublių. 

Galiausiai V.Grabovojų apkaltino 11 sukčiavimo atvejų ir 2008 m. birželį pasodino į kalėjimą vienuolikai metų. Po kelių mėnesių nuosprendis palengvintas iki 8 metų kalėjimo. Tačiau jau 2010 m. jis teismo sprendimu išėjo į laisvę.