Iš saulėtos Italijos į Kauną atvykęs prekeivis Luciano Pagano nesunkiai prisitaikė ne tik prie darganoto ir sunkiai nuspėjamo Lietuvos klimato. Jis prisitaikė ir prie lietuviško gyvenimo ritmo, neblogai pramoko lietuviškai. Kaip jis sakė, kalba dar nepakankamai gerai, bet kaunietišką turgaus žargoną jau perprato.
Jei prireikia, susikalbėti su pirkėjais padeda žmona, su kuria ir darbuojasi turguje. Tiesa, kai kurie pirkėjai specialiai išmoksta itališkų frazių, kad galėtų savo mėgstamą prekybininką pakalbinti gimtąja kalba.
Žurnalistams jis sakė, kad per trumpą laiką pamilo Kauną ir grįžti į tėvynę kol kas neketina. Kaunas, anot jo, jam tapo antraisiais, o tam tikra prasme ir pirmaisiais namais.
– Kokios priežastys lėmė, kad atvykote į Lietuvą ir būtent į Kauną?
– Lietuva yra mano gyvenimo draugės gimtinė, čia yra jos šeima, čia gyvena jos mama. Susiklostė tokios aplinkybės, kad dažnai reikėjo būti Lietuvoje, o dažnai skraidyti iš Italijos būtų buvę sunku. Tad prieš dvejus metus apsisprendėme, kad kartu su drauge turime skristi į Lietuvą ir joje pasilikti. Dabar mano šeima yra čia.
– Kaip sekėsi įsikurti Kaune? Prie kokių dalykų čia buvo sunkiausia priprasti?
– Man nėra sunku prie ko nors priprasti. Nesu uždaras ar prieš ką nors nusistatęs, kad reikėtų prie ko nors priprasti, per ką nors peržengti ir panašiai. Priimu viską taip, kaip yra. Esu atviras naujovėms.
Žinoma, buvo truputį sunku. Galbūt sunkiausia buvo priprasti prie to, kad tekdavo į darbą važinėti autobusu.
Italijoje nėra autobusų, kurie važinėtų pagal grafikus, nėra tvarkaraščių, tad buvo keista, kad stabdant bet kurį autobusą jis nestodavo. Buvo keista laukti autobuso. O visa kita sekėsi gana gerai.
Tiesa, kai tik čia atvažiavau, buvo gruodžio vidurys. Išties, pirmąsias dienas buvo labai šalta, kiek pamenu, gal 12 laipsnių šalčio. Tuomet mano draugė mane gąsdino, liepė šiltai rengtis.
Dabar jau esu pripratęs, toks klimatas man atrodo įprastas.
– Papasakokite, kaip kilo idėja prekiauti Kauno turguje? Gal Italijoje dirbote panašų darbą?
– Italijoje dirbau stogdengiu, įrenginėjau mansardas, gaminau pavėsines. Mano tėtis turėjo šiek tiek žemės, tad man yra tekę padirbėti prie daržovių ir vaisių. O dėdė dirbo Italijos turguje, tad kartais tekdavo padėti, turgaus gyvenimas man nebuvo naujiena.
Kai grįžome į Lietuvą, nusprendėme, kad čia reikia užsiimti tuo, ką geriausiai mokame.
Žinoma, pradžia buvo sunki, bet, palyginti su tais, kurie šiame turguje dirba 20 metų, manau, kad aš greitai prisitaikiau. Man sunku kalbėti lietuviškai, tačiau pagrindinius, specifinius turgaus žodžius išmokau gana greitai.
– Kaip į jus žiūri pirkėjai, turgaus kolegos?
– Kai kurie pirkėjai, sužinoję, kad turguje dirba italas, ateina išmokę kelis žodžius mano kalba, pasisveikina, paduoda ranką. Kitiems, galbūt dėl to, kad esu užsienietis, patinka pirkti iš manęs. Tad pirkėjai su manimi išties yra gana malonūs.
Kalbant apie kolegas prekybininkus, jaučiu šiokią tokią konkurenciją, kaip ir bet kokiame kitame darbe, tad manau, kad visa tai normalu.
Dirbti gana sunku, tenka anksti keltis ir išvažiuoti iš namų, susitvarkyti darbo vietą. Dirbame iki vėlaus vakaro, bet man išties tai patinka. Labai malonu, kai pas tave sugrįžta tie patys pirkėjai ir giria tavo produktus.
– Per visą tą laiką, kai gyvenate Kaune, kokius esminius skirtumus tarp Lietuvos ir Italijos pastebėjote?
– Didžiausias skirtumas tas, kad Lietuvoje negalima su visais juokauti, ne visi čia supranta humorą. Italai mėgsta juokauti, o lietuviai atsargūs, jeigu su jais bandai pajuokauti, jie ima įtarinėti, kad tu iš jų ko nors nori, ko nors prašysi ir panašiai.
Bet aš dabar jau suprantu, kodėl taip yra. Juk čia daug tokių žmonių, kurie tik ieško naudos, dėl to Lietuvos žmonės ir yra kur kas atsargesni nei Italijoje.
Italai nori daugiau duoti nei gauti. Mes dažnai pajuokaujame, kad jie visuomet prieš ką nors gaudami pirmiausia kitiems duoda avansą.
– O kuo apskritai skiriasi lietuviškas ir itališkas turgus?
– Italijoje turgaus asortimentą daugiau lemia sezoniškumas. Kas auga tuo metu, tą ir galima išvysti ant turgaus prekystalio. Būtent dėl šios priežasties ten viskas šviežia.
O Lietuvoje, nepaisant to, koks metų laikas – vasara ar žiema, galima rasti bet kokį vaisių ar daržovę. Čia jų atvežama iš bet kurio pasaulio krašto, nes žmonės to reikalauja. Dėl to skiriasi kainos – Lietuvoje daržovės ir vaisiai kainuoja daugiau.
Čia taip pat visi nori, kad prekė būtų ideali, be jokių defektų, o Italijoje tokių dalykų žmonės nemato. Tačiau aš suprantu Lietuvos žmones, jie už šias prekes moka daug, tad ir nori pačių geriausių, šviežiausių produktų.
Tad didžiausias skirtumas, manyčiau, yra kainos. Visa kita labai panašu.
– Itališka virtuvė puikiai žinoma visame pasaulyje, o kokį įspūdį jums palieka tradicinis lietuviškas maistas?
– Italai daugiausia valgo makaronus, vadinamąją pastą. Jie mėgsta kepti mėsą ant ugnies, be jokių marinatų. Italijoje netgi nėra marinatų. Keptą mėsą jie tik po to pabarsto druska ir prieskoniais. Galbūt tokie ir yra esminiai skirtumai.
O lietuviška virtuvė man tikrai labai patinka. Labai mėgstu sriubas ir įvairius patiekalus iš bulvių: tiek cepelinus, tiek vėdarus ar bulvių plokštainius.
Iš esmės valgau viską, čia man viskas patinka. Itališkus patiekalus valgau gana retai, būna, kad sugalvojame pasigaminti picą, bet taip būna tikrai ne kiekvieną dieną. Man itališkos virtuvės netrūksta.
– Kokie jūsų artimiausi planai Kaune? Ar jis jums nenusibodo, gal puoselėjate planus sugrįžti į Italiją?
– Aš nieko neplanuoju, man nepatinka planuoti, tiesiog gyvenu šia diena. Apskritai visi italai mėgsta gyventi šia diena.
Apie grįžimą į Italiją negalvoju. Per tuos dvejus metus, kol esu čia, dar nebuvau sugrįžęs.
Mano tėvų jau nebėra, turiu du brolius ir seserį, su jais bendrauju telefonu, tad atstumas mūsų nenutolina.
