Naujausias nepasitikėjimo euru pavyzdys – numanomo D. Trumpo administracijos kandidato į ambasadoriaus Europos Sąjungoje postą Tedo Mallocho pareiškimai, kad jis statytų prieš eurą, kuris, jo nuomone, gali žlugti per artimiausius 18 mėnesių.
Nekalbant apie tai, ką šiomis dienomis galima vertinti kaip diplomatinį etiketą, yra daug priežasčių nerimauti dėl euro ateities. Graikijos krizė vėl ima aštrėti: TVF ir Vokietijos vyriausybei nesiseka susitarti dėl dar vieno pagalbos paketo šaliai, kuri ateinančią vasarą privalės grąžinti didelį kreditą. Trijose didžiosiose euro zonos šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje ir galbūt Italijoje – artėja rinkimai.
Atrodo, kad kanclerė A. Merkel yra saugi. Tačiau nėra visiškai neįmanoma, kad Prancūzijos vyriausybę imtų formuoti Marine Le Pen vadovaujamas kraštutinių dešiniųjų Nacionalinis frontas, o Italijoje į valdžią ateitų Beppe Grillo populistinis „Penkių žvaigždžių“ judėjimas. Abi partijos pasisako prieš šalies narystę euro zonoje ir yra pažadėjusios surengti referendumą dėl tolesnių santykių su Europos Sąjunga. Jų pasipriešinimas yra grįstas tuo pačiu grubiu nacionalizmu, kuris įkvėpia D. Trumpą ir jo rėmėjus. Kaip ir JAV prezidentas, M. Le Pen, P. Grillo ir jų šalininkai kritiškai vertina bet ką, kas riboja galimybes užtikrinti jų siaurai suprantamus nacionalinius interesus, įskaitant (o galbūt – visų pirma) bendrąją valiutą.
Tai, kad Europos valiuta turi didelių trūkumų, jų argumentams suteikia svarumo. Nėra Europos Sąjungos finansų ministerijos, kuri galėtų būti euro atrama. Bankų sąjunga, kuri turėtų papildyti Europos pinigų sąjungą, vis dar nebaigta kurti. Be to, vis dar nesukurta Europos indėlių draudimo sistema, kuri padėtų užkirsti kelią panikai ir masiniam indėlių atsiėmimui iš bankų. Egzistuoja tik neveiksmingas sanavimo režimas, skirtas likviduoti (geriausiu atveju – rekapitalizuoti) bankrutuojančius bankus, rašo B. Eichengreenas.
Europos Centrinis Bankas neskelbia nei savo balsavimo rezultatų, nei susirinkimų protokolų. Galbūt tai iš tiesų savarankiškiausias centrinis bankas pasaulyje, tačiau kartu jis yra mažiausiai atskaitingas. Laisvas darbo jėgos judėjimas turėjo padėti sumažinti euro zonos ekonominį disbalansą. Tačiau darbo jėga euro zonos šalyse niekada nejudėjo taip laisvai, kaip Jungtinėse Valstijose. O ir dabartinė darbo jėgos judėjimo laisvė greičiausiai bus apribota dėl Europos Sąjungos šalių priemonių prieš masinę imigraciją.
Euro problemos pripažįstamos ir mokslinėje literatūroje. Pavyzdžiui, daugelį iš bendrosios valiutos trūkumų savo knygoje „Euras. Kodėl bendra valiuta kelia grėsmę Europos ateičiai“ išvardijo Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas.
Tačiau dėmesingi visuomeninių diskusijų stebėtojai greičiausiai atkreipė dėmesį į tai, kad skeptikai apie euro žlugimą be paliovos kalba nuo jo įvedimo 1999 m. Ir jie klysta jau beveik 20 metų.
Kaip pabrėžia B. Eichengreenas, euro stabilumą užtikrina du dalykai. Pirma, ekonominiai euro žlugimo nuostoliai būtų labai dideli. Sužinoję, kad Graikija rimtai svarsto galimybę vėl įsivesti drachmą ir ją nuvertinti euro (arba „naujosios Vokietijos markės“) atžvilgiu, investuotojai iškart visus savo pinigus pervestų į Frankfurtą. Graikijoje kiltų sunkiai įsivaizduojamo masto bankų krizė. „Naujosios Vokietijos markė“ vertė šautų į viršų, o tai sužlugdytų Vokietijos eksporto pramonę.
Be to, tie, kas prognozuoja euro galą, paprastai neįvertina, kokių techninių sunkumų kiltų norint įsivesti nacionalines valiutas. Jie teigia, kad, rengiantis įvesti naujus pinigus, būtų galima imtis trumpalaikių kapitalo judėjimo kontrolės priemonių, kad būtų išvengta paniško euro pardavimo. Tačiau teikiant tokius pasiūlymus nepaisoma, kaip iš tiesų sudėtinga atsisakyti tokių kontrolės priemonių, kai jos įvedamos. Verta prisiminti Islandijos ir Kipro patirtį, kai prireikė keleto metų (toli gražu ne dienų), kad būtų visiškai panaikintos „laikinos“ kontrolės priemonės.
Pietų Europos šalims kiltų dar viena problema. Jos būtų priverstos Europos Centriniam Bankui ir atitinkamai kitoms valstybėms narėms, kurios yra ECB dalininkės, sumokėti milžiniškas sumas, kai tektų atsiskaityti už įsiskolinimus, susidariusius atliekant tarpvalstybinius mokėjimus centrinio banko lėšomis.
ECB prezidentas Mario Draghi neseniai labai aiškiai pasakė, kad euro atsisakančioms šalims tokia sąskaita būtų pateikta. Italijai atitinkama suma šiuo metu sudarytų 360 milijardų eurų, arba apytiksliai 6 000 eurų kiekvienam Italijos vyrui, moteriai ir vaikui. Tai apie 10 kartų daugiau už sumą, kurią Europos Sąjungai greičiausiai bus skolingas kiekvienas iš ES besirengiančios išstoti Jungtinės Karalystės gyventojas. O jei tokia šalis kaip Italija nuspręstų nebevykdyti savo finansinių įsipareigojimų euro zonoje, ji be ceremonijų būtų išprašyta iš ES.
Ir čia reikia paminėti kitą euro stabilumo veiksnį – tai, kad Europos šalys vis dar labai vertina narystę Europos Sąjungoje. Dabar ta narystė tampa dar svarbesnė, atsižvelgiant į tai, kad JAV prezidentas D. Trumpas suabejojo NATO ateitimi, o Jungtinės Valstijos nebelaikomos patikima sąjungininke.
