Ekspertai paskaičiavo, kad skirtumas gali siekti šimtą ir daugiau kartų. Pripažinta, kad dabartinė nelygybė yra vienas iš pagrindinių ekonominio vystymosi stabdžių, bet atotrūkis tarp turtingųjų ir visų kitų tik didėja. Be to, vidurinė klasė net išsivysčiusiose šalyse gyvena vis blogiau.
Neseniai pasibaigusiame Pasaulio ekonomikos forume Davose dalyvavę šalių vadovai, politikai, valdininkai ir verslininkai eilinį kartą svarstė nelygybės, skurdo ir vidurinės klasės problemas.
Po sesijos dauguma iš jų išsivaikščiojo po vakarėlius, kai kurie patraukė į ištaigingą viešbutį „InterContinental“, kuriame, beje, vyko renginio uždarymo iškilmingas vakaras.
Daugelis mano, kad tiek Davose, tiek apskritai Šveicarijoje viskas brangu: maistas, transportas, būstas. Ar tikrai? O gal tiesiog nėra su kuo palyginti?
Štai nedidelėje pietų Afrikos valstybėje Malavyje paprasto maisto dubenėlis kainuoja kur kas daugiau nei Davose, jeigu maisto kainą vertinsime procentais nuo žmogaus vidutinių dienos pajamų.
JT PMP atliko tyrimą ir nustatė, kad už paprasto karšto maisto lėkštę besivystančių šalių gyventojams kai kada tenka sumokėti šimtą kartų daugiau nei turtingųjų šalių gyventojams. O tiems, kas gyvena „karštuosiuose taškuose“, išlaidos maistui gali būti didesnės net tris šimtus kartų.
„Paimkite troškintų pupelių dubenėlį – populiarų maistą daugelyje regionų ir kultūrų. Šis patiekalas kažkam Šveicarijoje kainuos viso labo 0,41 proc. dienos pajamų, tai yra, 0,88 Šveicarjos franko, arba mažiau kaip vienas JAV doleris, – sakoma tyrimo medžiagoje. – Žmogus Malavyje tuo tarpu bus priverstas išleisti 41 proc. dienos pajamų, kad galėtų pasistiprinti tuo pačiu maistu. Šveicarijos sąlygomis tai atitiktų 86,53 Šveicarijos franko, arba tai yra 100 kartų daugiau nei faktinė tokio maisto kaina Šveicarijoje“.
Šio tyrimo autoriai paskaičiavo, kad „pačiu blogiausiu atveju“, apgultame Sirijos mieste Deir ez Zore, troškintų pupelių dubenėlio kaina viršys visas gyventojo dienos pajamas ir bus ekvivalentiška 271,4 Šveicarijos franko (jeigu tai vyktų Šveicarijos kontekste).
Beje, šiandien tarp tų, kas susiduria su materialinėmis problemomis, yra ne tik skurdžiausių Afrikos šalių piliečiai, bet ir Vakarų valstybių gyventojai. Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde Davose pareiškė, kad nelygybė stabdo ekonomikos augimą, o vidurinė klasė išsivysčiusiose šalyse išgyvena krizę.
„Jeigu mes daugiau nebesidalinsime šiuo pyragu su visais, mes turime padidinti patį pyragą. Per didelė nelygybė – stabilaus augimo sustojimo priežastis“, – sakė Ch.Lagarde.
TVF galva pasiūlė peržiūrėti politiką nelygybės klausimais. Jos nuomone, dabar tam yra tinkamas metas. „Kada yra atėjusi tikra krizė arba kada tu gauni rimtus signalus, kuriuos mes gavome iš rinkėjų, sakančių „ne“, – ateina laikas paklausti, kokia politika mes vadovaujamės, ką dar galima padaryti, kokių priemonių imtis, kad sumažintume nelygybę“, – svarstė Ch.Lagarde.
Pasak jos, kartu su augimo sulėtėjimu, nelygybės didėjimu ir žymiai didesniu skaidrumu „mes turime visas dedamąsias to, kas vadinama vidurinės klasės krize išsivysčiusiose ekonomikose“.
Reikia priminti, kad Jungtinėse Valstijose dar prieš dvejus metus vidurinė klasė nustojo būti dominuojanti gyventojų grupė. 2015 metų gruodžio mėnesį sociologinių tyrimų centras „Pew Research Center (PRC)“ nustatė, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius vidutines pajamas gaunančių gyventojų skaičius pirmą kartą buvo mažesnis nei pusė visų gyventojų ir siekė 49,7 proc., tuo tarpu 1971 metais tokių žmonių buvo 61 procentas.
Kaip skelbiama ką tik pasirodžiusioje organizacijos „Oxfam“ ataskaitoje, vienas procentas planetos gyventojų valdo didesnį turtą nei likusi žmonijos dalis. Aštuoni verslininkai turi tiek turto, kiek jo turi apie 3,6 mlrd. žmonių pasaulyje. Pagal organizacijos prognozę, per 25 metus planeta turės ir pirmąjį trilijonierių.
Reikia pažymėti, kad ši nelygybė auga tiek besivystančiose šalyse, tiek ir išsivysčiusiose. Štai, per pastaruosius 30 metų pusės JAV gyventojų pajamos nepadidėjo, o 1 procento turtingiausių šalies žmonių pajamos padidėjo 300 procentų.
Aukšto rango Amerikos kompanijų vadovų vidutiniai atlyginimai yra 130 kartų didesni už eilinių darbuotojų atlyginimus. Tuo pačiu metu bendrovės, kurios akcijos įtrauktos į FTSE-100 indeksą, vadovas uždirba tiek pat, kiek 10 tūkstančių darbininkų Bangladeše.
„Visame pasaulyje žmonės yra užmiršti. Jų atlyginimai mažėja, o jų bosai nešasi namo milijonus dolerių premijų pavidalu. Jie negali deramai pasinaudoti sveikatos priežiūros ir švietimo sistemomis, o korporacijos ir turtingiausi žmonės stengiasi išvengti mokesčių. Jų balsai yra ignoruojami, o vyriausybės prisiderina prie verslo ir turtingo elito poreikių“, – cituoja agentūra RNS organizacijos „Oxfam“ vykdomosios direktorės Winnie Byanyima pasakytus žodžius.
„Oxfam“ ataskaita Davose buvo plačiai aptarinėjama. „UBS Wealth Management“ Investicijų departamento, aptarnaujančio nepaprastai turtingus klientus, direktorius (Chief Investment Officer for UBS’s Ultra High Net Worth clients) Simonas Smilesas pavadino paviešintus duomenis „stulbinamais“. Tačiau pareiškė, kad daugelis iš didžiausių milijardierių „iš tikrųjų didžiulį kiekį pinigų grąžina atgal ir bando pagerinti padėtį pasaulyje“.
Žinoma, ne viskas yra taip liūdna, kaip gali pasirodyti. Remiantis Pasaulio banko duomenimis, žmonių, gyvenančių dideliame skurde (iš mažiau nei 1,9 dolerio per dieną), skaičius 2013 metais sudarė 767 mln. žmonių (10,7 proc. pasaulio gyventojų), tuo tarpu 1990 metais tokių žmonių buvo 1,85 mlrd. (35 proc.). Remiantis Ch.Lagarde paskaičiavimais, per pastaruosius 40 metų viduriniosios klasės skaičius išaugo nuo 7 iki 13 procentų. Pasak jos, viduriniajai klasei paprastai priskiriami žmonės, kurių pajamos yra 10–20 dolerių (9,3–18,6 Eur) per dieną.
Visiškai tikėtina, kad labai didelis skurdas ir toliau mažės. Ekonomikos augimas, institucinė plėtra ir technologinė pažanga atliks savo teigiamą vaidmenį. Bet kaip išspręsti skurstančios viduriniosios klasės problemą, kol kas niekas nežino.
Yra rizika, kad vidurinioji klasė apskritai nustos egzistuoti ir suskils į dvi grupes – vieni „persikraustys“ pas turtinguosius, kiti – pas vargšus. Ir skaitmeninei erai beliks tik konstatuoti šią naująją realybę – 20 proc. turtingų ir 80 proc. skurdžių. Kyla tik vienas klausimas: kiek vargšams rytoj kainuos dubenėlis pupelių?
Parengė Leonas Grybauskas
