Erika Anderson kasmet ima penkias savaites atostogų. Būdama Niujorke įsikūrusios lyderystės konsultacijų bendrovės „Proteus International“ generaline direktore, moteris darbe praleidžia daug valandų. Ji rašo tinklaraščio straipsnius ir knygas, o į klientų skambučius atsako praktiškai bet kuriuo paros metu. Tačiau kai ji atostogauja, jos pavaldiniai žino – jai trukdyti nevalia.
„Negaliu dirbti kaip mašina“, – sako E. Anderson. Tačiau ji, kaip ir daugelis mūsų, anksčiau apie tai nesusimąstydavo.
Be manęs bus blogai
Kai beveik prieš tris dešimtmečius Erika pradėjo savo verslą, jos darbo savaitė trukdavo iki 80 valandų. Ji retai kada atitoldavo nuo biuro. Laikui bėgant moteris vis dėlto suvokė, kad viso savo laiko skirti vien darbui ji nebenori, kad nori pradėti deramai ilsėtis ir būti su vaikais.
Tačiau pakeisti gyvenimo būdą jai pavyko ne iškart. Bendrovė buvo surėdyta taip, kad veikti be jos tiesiog nebūtų pajėgusi. Ji negalėjo taip paprastai imti ir vieną dieną neateiti į darbą. Teko išmokti savo užduotis pavesti kitiems.
Kaip teigia B. Borzykowskis, daugelis amerikiečių laisvadienių vengia kaip maro. 2015 m. atlikto tyrimo duomenimis, 67 proc. vadovo pareigas užimančių amerikiečių dėl reikalų, susijusių su darbu, atostogų planus arba atideda, arba apskritai jų atsisako, o 57 proc. teigia, kad net neplanuoja išnaudoti visų uždirbtų atostogų.
Daugelis mūsų supranta, kad atitrūkus nuo darbo „baterija“ persikrauna. Toks persikrovimas į naudą sveikatai, pavyzdžiui, sumažėja infarkto rizika. Vis dėlto, net ir norėdamas, ne kiekvienas išdrįsta leisti sau persikrauti. Priežastys beveik visada tos pačios: baisu prarasti darbą arba nepatogu išeiti atostogų, kai visi pasinėrę į darbus. Tačiau, pasak autoriaus, pagrindinė priežastis, kodėl vengiame eiti atostogauti, yra negebėjimas įsivaizduoti, kaip biuro ar komandos darbas gali vykti be mūsų.
Dirbame iš paskutiniųjų, kad tik kam nors nekiltų mintis, jog ir be mūsų niekas iš esmės nepasikeistų. „Mums patinka manyti, kad jei išeitume, likusiųjų biure pastangos jau nebūtų tokios vaisingos“, – sako Stanfordo verslo mokyklos (JAV) organizacinės elgsenos dėstytojas prof. Jeffrey Pfefferis.
Nemoka paskirstyti užduočių
Daugelis mūsų nedrįstame išeiti ilgų atostogų, nes nemokame paskirstyti užduočių. Kaip nurodo Londono verslo mokyklos (Jungtinė Karalystė) profesorius Johnas Huntas, kad užduotis geba paskirstyti gerai, mano 30 proc. vadovų, o pavaldiniai gerais užduočių paskirstytojais įvardija 33 proc. vadovų.
„Kodėl mums taip prastai sekasi atsisakyti tų užduočių, kurias galėtų ir turėtų atlikti kiti darbuotojai? Nes mes nenorime to daryti. Esame įsitikinę – nors šis įsitikinimas gali būti absoliučiai klaidingas – kad kai užduotį atliekame būtent mes, rezultatai visuomet geresni“, – aiškina J.Pfefferis.
Ši taisyklė, pasak jo, galioja ne tik kalbant apie darbą – tokia jau ta mūsų prigimtis. Pavyzdžiui, žaisdamas kauliukais žmogus tiki, kad seksis geriau, jei būtent jis ridens kauliukus.
„Tai kontrolės iliuzija, – sako J. Pfefferis. – Mums atrodo, kad visi reikalai, kuriuose dalyvaujame mes, savaime klostosi sklandžiau.“
Tai ypač aktualu JAV. Kaip nurodo straipsnio autorius B. Borzykowskis, tiek amerikiečių įmonės, tiek patys amerikiečiai visą dėmesį skiria individualioms pastangoms. Europoje ir Kanadoje, pasak jo, yra priešingai – vyrauja nuostata, kad geresnių rezultatų padeda pasiekti ne individualios, o kolektyvinės pastangos.
„Be to, europiečiai vadovaujasi kitokiomis vertybinėmis nuostatomis. Jie „dirba tam, kad gyventų“, o ne, kaip amerikiečiai, „gyvena tam, kad dirbtų“, – teigia stambiausios pasaulyje aukščiausių vadovų paieškos bendrovės „Korn Ferry“ konsultantas Rickas Lashas.
Jungtinėse Valstijose nuo mažų dienų žmogui stengiamasi įteigti, kad svarbiausia – jo asmeniniai laimėjimai, ir tai pabrėžiama nuolat, visą gyvenimą. „Kad pasiektume tikslą, mes pasiruošę pranokti patys save“, – sako jis.
Tenka atsisakyti užduočių
Siekdama nesutrikdyti sklandžios bendrovės veiklos, E. Anderson sukūrė darbo tęstinumo sistemą, padedančią darbuotojams sėkmingai susidoroti su jiems naujai pavedamomis užduotimis.
Paprastai darbuotojas žino, kaip atlikti kai kurias užduotis, kurios jam pavedamos, kol kolega atostogauja. Tačiau visiškai normalu, kad kai kurie kolegos darbo aspektai jam bus nepažįstami.
E.Anderson sukurtos darbo tęstinumo sistemos esmė – darbuotojai turi patys jai nurodyti, kurias naujai pavestas užduotis jie sugebės atlikti savarankiškai, kurioms užduotims atlikti jiems prireiks pagalbos ir kurios iš jų yra tokios, su kuriomis jie apskritai niekada nėra susidūrę. Atsižvelgdama į tai, E. Anderson atitinkamas užduotis paveda atlikti dviese, paskirdama naujai užduotį gavusiam darbuotojui porininką, išmanantį reikalą ir galintį veiksmingai patarti.
„Žinoma, – atkreipia dėmesį R.Lashas, – kad toks mechanizmas veiktų, mus turi supti žmonės, gebantys valdyti procesą, kol mūsų nėra. Tai reiškia, kad darbuotojai ne tik privalo turėti tiesioginėms užduotims atlikti būtinų įgūdžių, bet ir turi būti pakankamai nuovokūs, kad gebėtų pasirūpinti atostogaujančio kolegos užduotimis. Juk suprantama, kad netrukus ateis ir jų eilė ilsėtis“.
Pasak R.Lasho, išmokti veiksmingai paskirstyti savo darbus kitiems darbuotojams nėra sunku, tačiau nereikia laukti, kol lėktuvas ims kilti. Pradžiai jis siūlo paimti popieriaus lapą ir surašyti jame viską, kas turi būti padaryta. Įvertinus kiekvieno pavaldinio gebėjimus ir kompetenciją, R.Lashas siūlo imtis spręsti, kuriam darbuotojui kurią užduotį pavesti.
Apibendrindamas autorius teigia, kad susitelkimas ties asmeniniais laimėjimais ir atsainus požiūris į kūno ir proto ilsinimą, gerų rezultatų, ko gero, neduos. Todėl, pasak jo, reikėtų tiesiog susiimti ir pasirūpinti, kad darbą, iki šiol priklausiusį tik mums, kurį laiką dirbtų kiti. Šiek tiek pasistengę, galėsime ramia sąžine neateiti į darbą ir mėgautis laisvu laiku.
„Išeiti sunku, ir mums gali kurį laiką nesisekti, bet palaipsniui darosi vis lengviau, – sako E. Anderson. – Dabar nekantrauju su naujais sumanymais po atostogų grįžti į darbą. Ir galva dirba, ir kūnas pailsėjęs.“
