Jei be juokų, diena nevirto prekybos centrų boikoto kulminacija, bet peraugo į rimtą prekybos centrų šturmą. Iš didžiųjų prekybos centrų plūsta pranešimai apie minias pirkėjų. Nespėjanti atsikvėpti „Maxima“ bazės Kaune kasininkė prisipažino seniai nemačiusi eilės prie vežimėlių.
O štai minios protestuotojų prie Seimo nematyti. Tiesa, kiek per šimtą susirinkusių žmonių su balionėliais, atrodo, atstovauja tikrai labai įvairiems Lietuvos gyventojų sluoksniams. Ir tai turėtų būti šioks toks signalas išrinktiesiems.
Parduotuvėse – akcija „nebe boikotas“
Akivaizdu, kad po visų protestų stebuklingas grįžimas į parduotuves įvyko ne dėl to, kad lietuviams atsivėrė akys ir jie staiga suprato, ką išties norėjo pasakyti premjeras, kai kalbėjo apie kainas. Eilinį kartą patys prekybos centrai įrodė, kas Lietuvoje yra tikri burtininkai. Ir kad nėra tos problemos, kurios neišspręstų 40 proc. nuolaida vos ne visoms prekėms.
Vilniaus Mindaugo gatvėje įsikūrusioje „Maxima“ parduotuvėje apsiperkančių skaičius nežymiai didesnis nei kokį ankstesnį šeštadienį, nors automobiliui vietos nerasi.
„Aišku, nuolaidos susijusios su boikotais. Nes kai tik tautai reikia (parodo nuolaidą), visi boikotai dingsta. Manau, taip prekybos centrai prisiderina prie šios dienos aktualijų. Žmonės sujudo, kad kažkas brangsta, kažkas pinga, ir matome akivaizdų prekybos centrų norą pademonstruoti savo lankstumą ir draugiškumą. Be abejo, ir tai panaudojama reklamai. Taip, čia išlošia šiek tiek ir pirkėjas, tačiau bet kokiu atveju išlošia ir pardavėjas“, – sakė kelis maišus maisto savo augintiniams perkantis vaistininkas Gediminas.
„Nežinau, ką ir pasakyti. Aišku, kainos užkeltos. Gal ir duos ką nors tas boikotas – tomis dienomis pati nėjau į parduotuves. Po aštuonias valandas dirbu ir 300 eurų negaunu – iš to nelabai pragyvensi. Na, bet juk reikia kartais ir apsipirkti, mokesčius sumokėti“, – sakė atidžiai kasos kvitą nagrinėjanti budėtoja dirbanti Juzefa.
„Aš, pavyzdžiui, nejaučiu to apsipirkimų vajaus – reikėjo, atvažiavau, apsipirkau. Nuolaidų yra, bet pirkdamas jų labai nepajaučiau. Nuolaidos daugiausia tam, kas nėra būtina. Kainos, aišku, yra per didelės, o tas boikotas, matyt, nieko gera neduos ir ateičiai jokios įtakos neturės. Protestuoti, žinoma, reikia. Jei protestuotume intensyviau, o ne priebėgom, gal šis tas ir pasikeistų“, – stumdamas puspilnį vežimėlį ramiai porino pensininkas Stasys.
Atrodo, pirkėjų visi karai dėl kainų pernelyg netrikdo – nei didelių vilčių, nei pykčio daugybės besirenkančių pigesnes dešras ar pomidorus pirkėjų veiduose nematyti. Tiesa, ir tikėjimu gerų kainų ateitimi niekas neužsikrėtė.
Prie Seimo – ir filosofai, ir violetiniai
Kol protesto rengėjų atstovė rėžė nejaukią, bet gana įprastą kalbą apie Kalantos auką ir valdžios godumą, pamėginome pakalbinti kai kuriuos čia susirinkusius žmones.
Keli sutikę kalbėti maloniai nustebino. Atrodo, klysta tie, kas visus juos priskiria kalafiorų aukoms ar beprasmiškai išsišokti mėginantiems šalies nekentėjams. Taip, čia matėsi ir profesionalių protestuotojų prieš viską grupelė. Tačiau keli noriai kalbėję pašnekovai užtikrino, kad jie čia tikrai ne tam, kad priverstų prekybos centrus sumažinti kainas.
„Šis protestas nėra tik prieš kainas. Judėjimas gal ir prasidėjo nuo akcijos „Neisim į prekybos centrus“, tačiau problemos žymiai platesnės. Labai trumpai sakant – reikėtų skaityti Lietuvos konstituciją. Ten parašyta – šalį valdo tauta. O mūsų valdžia yra ne žmogui, bet sau. Mums partijos net pasako, ką rinkti. Pusė Seimo išrenkama pagal sąrašą – ar tai demokratija?
Nuo pat pradžių supratau, kad čia – grynai pilietinė akcija. Tai ne partijos ar kokios organizacijos renginys – žmonės ragino vienas kitą ateiti socialiniuose tinkluose. Tikiuosi, tai natūraliai augs.
Pats gyvenu Vokietijoje jau daugybę metų, sekiau tai nuo pat pradžių, šią savaitę atsitiktinai esu Lietuvoje ir atėjau. Vokietijoje padėtis yra daug geresnė. Lietuvoje šnekama apie laisvąją rinką, o Vokietijoje – apie laisvą socialinę rinką. Žodis „socialinis“ turi būti pabrėžtas, o Lietuvoje to neturime“, – sakė balionėlio rankoje neturintis Liutauras Labanauskas.
„Mes, lietuviai, esame labai tylūs, taikstomės su viskuo. Nors matome daug neteisybės, dažniausiai nieko nedarome. Todėl manau, kad atėjimas čia – lyg drąsos simbolis. Padrąsinti kitus, kad išdrįstų atsistoti.
Esame įspausti į vieną arba kitą pusę, esame priversti rinktis – arba tie, arba tie. Bet juk turime daug daugiau galimybių. Tiesiog nebandome jų išreikšti, neturime laisvės išsakyti, ko išties norėtume. Aš manau, toks protestas – tarsi paskata. Kad sugebėtum atsistoti ir tiesiog pasakyti – aš esu žmogus ir noriu ko nors kito. Noriu, kad mano nuomonė būtų išgirsta“, – kiek kitaip aiškino savo atėjimą į akciją Vilniaus universitete filosofiją studijuojantis Lukas.
Taigi, atrodo, viskas nėra tik kvailystės. Žmonės išreiškia valią ir tam turi teisę – juk protingai vertina situaciją, viską ap...
„Ei, tik nekalbėkite su šituo! Jis – klano tarnas. Am am am, klano šuneli – na, ko loji. Skaitom mes, žinom mes tavo straipsnius. Klano tarnas. Tfu...“ – prišokęs prie manęs nepažįstamas vyrukas tvokstelėjo visais Garliavos atspalviais ir akimirksniu nubraukė viltį, kad tie, kas čia ieško pilietinės visuomenės, ją išties ras.
Ir grįžtame į savo šalies realybę. Kokią iniciatyvą piliečiai bepradėtų, kokią visiems ar tik sau svarbią tiesą mėgintų apginti, būtinai šalia atsiras tų, kurie viską paverčia farsu. Ir vargšą filosofą pastato šalia amsinčio nieko.
Na, mitingų ir prekybos centrų šiandienai pakaks. Nors nuolaidų tikrai buvo...
