„Kada aš priėjau prie angaro Gvinėjos oro uoste, pamačiau mums paruoštų ginklų prikrautas dėžes. Prie kai kurių buvo pritvirtintos lentelės su mano vardu. Tuomet pagalvojau: „Bus karšta.“
„Kartą aš pamačiau, kaip du maištininkai stovykloje prievartauja moterį pačiu siaubingiausiu būdu. Kolegos mane buvo perspėję niekuomet niekur nesikišti, bet čia man tiesiog aptemo akys“, – pasakoja Tomas.
Tomas sėdi ant sofos savo namuose Triondelage ir prisimena savo gyvenimą vos prieš keletą metų. Ant stalo stovi stiklinė „Red Bull“. Tai priklausomybė – buvusio gyvenimo pasekmė.
Ant sienos kabo didžiulis pano, kuriame pavaizduotas pasaulio žemėlapis. Pasaulio, pilno nuostabių vietų, bet taip pat ir tokių užkampių, kuriuos galima pavadinti pragaru žemėje. Tomui teko lankytis daugelyje tokių vietų.
Keletą metų jis keliavo iš vienos karo zonos į kitą kaip samdinys – arba kaip privatus pagal sutartį dirbantis asmuo – ir vykdė įvairias užduotis, tiek teisėtas, tiek neteisėtas.
Pakerėjo kariuomenė
Iš tikrųjų Tomas ketino dirbti su vaikais ir paaugliais. Kol mokėsi, laisvalaikiu užsiiminėdavo boksu. O savaitgaliais papildomai dirbo apsaugininku Trondheime.
„Paskui gavau šaukimą į kariuomenę. Man ten patiko. Viskas labai užvesdavo. Mes lakstėme po bekraštes platybes šešiaračiais ir sniegaeigiais, kai kada vaizdavome, kad esame priešo užnugaryje“.
Susidomėjimas karyba vis didėjo. Tomas pradėjo skaityti knygas apie užsienio šalių specialiųjų operacijų pajėgas ir ėmė svajoti, kaip pakliūti į SAS – britų specialiąsias pajėgas.
Artėjant prie pabaigos tarnybos laikui jis persikraustė į Sautamptoną, miestą Pietų Anglijoje, kur gyveno su savo mergina.
„Jeigu tu dirbi apsaugininku, darbo turėsi visada. Bet tam, kas įprato stovėti prie durų Trondheime, darbas Anglijoje – tikras kultūrinis šokas. Ir pirmąjį savaitgalį mane gerokai aptalžė.
Tomas aiškina, kad Anglijoje durininkas, kurį prikūlė, privalo kuo greičiau susigrąžinti pagarbą. Ir vadas liepė jam kitą pamainą kam nors aplamdyti kaulus.
„Aš pabandžiau ir man pavyko. Ir iškilau į padanges. Po to elgdavausi vis žiauriau. Pamažu muštynės tapo įprastu dalyku“, – sako Tomas.
Tomui patiko naudoti jėgą, jis darėsi vis „kietesnis“. „Įprastinės“ muštynės pamažu peraugo į grubią prievartą.
„Tave visi aplinkui pažinojo kaip žiaurų vaikiną ir gerbė už tai. Ir aš tuo mėgavausi“.
Roko žvaigždžių asmens sargybinis
Po kelių darbo mėnesių apsaugininku Tomas susipažino su vyrukais, kurie buvo saugos tarnybos savininkai. Jų paslaugomis naudojosi ir tokios roko grupės, kaip „Oasis“ ir „Stereophonics“.
„Mano gyvenime buvo daugybė atsitiktinumų. Ir tuokart taip nutiko. Jie ką tik buvo atleidę vieną nedidelį viršininką – brigadininką, kuris per daug įniko į kokainą. Ir man atsirado galimybė išmėginti savo jėgas. Aš turėjau skirstyti žmones budėti, visada žinojau, kas, ką ir kada daro“.
Visi šios saugos tarnybos darbuotojai anksčiau tarnavo arba specialiųjų operacijų pajėgose, arba policijoje. Netikėtai Tomas atsidūrė tarp tų, apie kuriuos anksčiau skaitė ir kurie jam daug metų buvo sektinas pavyzdys.
Kol Tomas dirbo apsaugininkų brigadininku, jį pasiuntė į asmens sargybinių kursus. Prieš tai jis mokėsi iš policininkų spręsti konfliktus, sulaikymo technikos, lankė karinės technikos vairavimo ir šaudymo kursus.
Pamažu jis galėjo išmėginti savo jėgas asmens sargybinio darbe. Tomas pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su broliais Liamu ir Noeliu Gallagheriais iš grupės „Oasis“.
„Tada tiesiog išsipildė mano svajonė. Abu jie buvo gana siautulingi, bet aš elgiausi geranoriškai ir puikiai su jais sutariau“.
Tuo metu „Oasis“ buvo viena iš populiariausių roko grupių pasaulyje. Kaip asmens sargybinis Tomas turėjo, be kita ko, neprileisti per arti įkyrių gerbėjų.
„Pamenu, kai kurie netgi perlipdavo per jų namo tvorą. Tada mes užsiundydavome ant jų dobermaną, kurį laikė Noelis“, – šypsosi Tomas.
Misija užsienyje
Saugos tarnybos, kurioje dirbo Tomas, savininkas turėjo dar keletą kitų firmų. Viena iš jų gavo darbo Irake – mokyti šios šalies specialiųjų pajėgų karius šaudyti. Tai buvo netrukus po to, kai amerikiečiai užėmė Bagdadą per Antrąjį Persų įlankos karą.
„Čia vėl viskas įvyko grynai atsitiktinai. Bosas užsinorėjo, kad aš važiuočiau su juo. Ką gi – aš susikroviau kuprinę ir išvykau. Per šią išvyką aš daugiausia laksčiau tvarkydamas boso reikalus“.
Karas Irake tuoj tuoj turėjo prasidėti. Nors prezidentas George`as W.Bushas paskelbė, kad „misija įvykdyta“ (mission accomplished), iki taikos Irako sostinėje dar buvo toli. Iš savo kambario viešbučio „žaliojoje zonoje“ jis ne kartą matė, kaip iš granatsvaidžių buvo apšaudomi kiti viešbučiai. O gatvėmis važinėjo tankai.
„Tai buvo kažkoks siurrealizmas. Aš vaikščiodavau apsikarstęs ginklais nuo galvos iki kojų, nors buvau paprasčiausiai tik kažkoks tarnas. Bet mane tai sudomino. Pajutau potraukį dykumai“.
Savo vaidmenį suvaidino, aišku, ir atlyginimas. Mokėjo gerai, ir tai buvo motyvas vėl vykti į užsienį.
Kartą bosas atėjo pas jį, nešinas prašymo formomis suteikti Didžiosios Britanijos pilietybę. Kadangi Tomas šioje šalyje turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą ir Didžiojoje Britanijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, o jo darbdavys buvo britas, jis galėjo kreiptis dėl Britanijos pilietybės.
„Kada aš gavau pasą, pamačiau, kad ten įrašytas ne mano vardas. Kaip bosui pavyko prasukti šį reikalą, aš nežinau. Aš paklausiau, kam visa tai, o jis atsakė, kad dabar mane visada taip vadins, kai aš vyksiu į užsienį.“
Su naujuoju pasu Tomą išsiuntė į Belizą Pietų Amerikoje.
„Pradėjau galvoti, kad čia kažkokia avantiūra, bet apskritai aš daug neklausinėjau, ką man bosas suplanavo“.
Kada jis atvyko į buvusią Britanijos koloniją, tai sutiko ten britų karių būrį. Jie rengėsi vykti treniruotis į džiungles. Jis turėjo vykti kartu su jais.
„Buvo klaikiai sunku. Man tikrai darėsi bloga, prakaitas tekėjo pro visas skylutes, bet aš ir toliau treniravausi. Ten buvo gyvačių, mes valgėme jų širdis, ir ko tik ten nebuvo“, – pasakoja Tomas.
Bet treniruotė buvo tik pasirengimas kitam etapui. Tomas pradėjo įtarti, kad jį treniravo visai ne tam, kad geriau susidorotų su apsaugininko darbu.
Kareiviai „pilkojoje zonoje“
Privati karinė pramonė virto verslu, nešančiu milijardus. Paskelbus karą terorizmui kareivių aiškiai nebeužteko, o ši pramonė pradėjo gauti vis daugiau užsakymų. Tokios kompanijos kaip „Blackwater“ uždirbo iš karų Irake ir Afganistane milijardus. JAV vyriausybė neabejotinai buvo stambiausias šių kompanijų darbdavys.
Nuo 1991 iki 2006 metų JAV valdžios institucijoms pagal sutartį dirbančių žmonių padaugėjo trigubai. Derlingiausi buvo 2008 metai, kada JAV ginkluotųjų pajėgų duomenimis, Irake buvo 160 tūkstančių samdinių, o Afganistane – 70 tūkstančių. Jie dirbo amerikiečiams. O dar buvo tokių, kurie dirbo kitoms šalims.
Norvegijos valdžia nežino, kiek norvegų dirba šioje pramonėje
„Ginkluotosios pajėgos nerenka informacijos, ką veikia buvę mūsų darbuotojai po to, kai jų tarnybos laikas pas mus baigiasi. O jeigu Norvegijos kariškiai užsiima neteisėta veikla ar pasielgia ne pagal Norvegijos įstatymus, jais užsiima policija ir prokuratūra“, – sako Norvegijos ginkluotųjų pajėgų vado atstovas spaudai pulkininkas Svenas Halvorsenas.
Teisiniu požiūriu samdinio darbas nėra įstatymo pažeidimas. Bet žmogus dalyvauja mūšiuose neteisėtai, jis taip pat neturi imuniteto teisėtiems kariniams veiksmams. Tai reiškia, kad samdiniai, kurie yra ginkluoti ir veikia ten, kur vyksta karinis konfliktas, gali naudoti jėgą tik savigynai.
Ir samdiniai laikomi civiliais.
Nors samdinių, tarkime, Irake ir Afganistane gerokai sumažėjo, šis verslas tebėra gana pelningas.
Pasak S.Halvorseno, dėl aktyvios piratų veiklos susiformavo pagal sutartį dirbančių samdinių jūrininkų rinka. Šie žmonės užtikrina saugumą, saugo prekinius laivus jūrose, kur veikia piratai. Yra privačių karinių firmų, veikiančių Afrikoje.
Karinis krikštas
Kada Tomas grįžo iš Belizo į Sautamptoną, saugos tarnyba persikraustė į kitą vietą. Tomas dabar turėjo naują būstinę rūsyje.
„Kai aš ten nusileidau, pamačiau Afrikos žemėlapį ir šalia jo savo vardą. Pasirodo, bosas rinko žmones, kurie turėjo vykti į Siera Leonę“.
Paaiškėjo, kad visi tie, su kuriais turėjo vykti Tomas, yra samdiniai.
Iš pradžių jie patraukė į Gvinėją. Prieš angarą oro uoste stovėjo dėžės su ginklais, sukrautos viena ant kitos. Prie kai kurių šautuvų ir pistoletų buvo pritvirtintos lentelės su jo vardu.
„Tuomet pagalvojau: bus karšta. Bet nieko neklausinėjau. Paskui mes iš Gvinėjos išvykome į Siera Leonę. Mes aiškiai neįsivaizdavome, ką turėsime ten daryti“, – pasakoja Tomas.
Netrukus Tomas suprato, kad į šalį jie atvyko nelegaliai.
Nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Siera Leonėje vyko kruvinas pilietinis karas. Tūkstančiai žmonių buvo nužudyti, milijonai – priversti bėgti. Vyriausybės kariuomenė ir pašauktiniai kovojo su maištininkais, pasivadinusiais „Jungtiniu revoliuciniu frontu (RUF)“. Privačioms kompanijoms, kurios pasinaudojo proga ir uždirbinėjo iš karo pinigus, tai buvo tikras Eldoradas.
„Ten buvo daugiau privačių firmų pasiųstų samdinių, negu Jungtinių Tautų kariškių. Be to, „mėlynieji šalmai“ labai ir nesiveržė ten, kur buvo blogiausia“, – sako Tomas.
Jiems teko dirbti patį įvairiausią darbą: saugoti vyriausybės žmones, diplomatus ir tuos, kam reikėjo važinėti po šalį.
Ir dar jie mokė pašauktinius, kovojusius vyriausybės kariuomenės pusėje.
Kai Tomas ir jo kolegos mokė pašauktinius, jie gyveno kaime per keletą mylių nuo Fritauno. Tai buvo mažas kaimelis su žeminėmis ir baigiančiais sugriūti mūriniais pastatais.
Civilių kaime liko nedaug. Dauguma arba buvo arba nužudyti, arba pabėgo.
„Nors maištininkų kariai buvo „teisingoje pusėje“, jie nebuvo labai malonūs žmonės. Grobė priešo moteris, prievartavo. Jų vėliau nežudydavo, bet nupjaudavo krūtis, kad jos negalėtų maitinti vaikų, jeigu jų turėtų“.
Tomas savo akimis matė, kaip žmonėms nukirsdavo rankas ir kojas. Be to, dauguma maištininkų karių buvo prietaringi.
„Siaubingiausias dalykas būdavo, kai jie moterims nupjaudavo lytines lūpas. Vėliau jie jas džiovindavo, sutrindavo į miltelius ir sumaišę juos su juoduoju paraku ir kokainu ar amfetaminu uostydavo, tikėdami, kad šis mišinys padarys juos nenugalimus.“
Kartą Tomas pamatė, kaip du maištininkai stovykloje prievartauja moterį pačiu siaubingiausiu būdu. Kolegos jį buvo perspėję niekuomet niekur nesikišti, bet čia jam tiesiog aptemo akys.
„Aš abu juos nužudžiau. Aš tiesiog nebesusivaldžiau: aš stovėjau ir daužiau vieną iš jų, kol kolegos nesugriebė manęs už rankų ir nesustabdė.“
Kiti kolegos apsupo Tomą, kad apsaugotų jį nuo kitų maištininkų, kurie tiesiog žvangino savo kardus. Draugai įstūmė jį į mašiną ir nuvežė į kitą stovyklą.
„Toje stovykloje praktiškai vyko tie patys dalykai, bet ten niekas manęs taip nepaveikė, kaip tąsyk.“
Į Artimuosius Rytus
Kai Tomas sugrįžo namo iš Siera Leonės, jo vėl laukė apsaugininko, asmens sargybinio ir apsaugininkų brigadininko darbas. Tačiau kartkartėmis tekdavo vykdyti ir užduotis užsienyje. Kaskart jos buvo vis sunkesnės. Jis pabuvojo Balkanuose, saugojo laivus Indijos vandenyne, taip pat dirbo Artimuosiuose Rytuose.
„Aš vis dažniau skraidydavau į Iraką ir Artimuosius Rytus. Oficialiai karas Irake buvo baigtas, bet iš tiesų jis ten tebevyko visu smarkumu.“
Tomo užduotys buvo pačios įvairiausios. Pavyzdžiui, lydėti žmones ar medžiagas iš vieno miesto į kitą. Arba tiesiog būti asmens sargybiniu.
Bet amerikiečiai ieškojo buvusių Saddamo Husseino režimo atstovų, kurie buvo pabėgę. Už jų sugavimą buvo pažadėta premija. Tai reiškė, kad ir privačios firmos galėjo išbandyti savo laimę.
„Jeigu mes dirbome naftos kompanijai, tai galėjome pasiųsti ten daugiau žmonių, negu mums jų reikėjo. Tai reiškia, kad tie, kas nebudėjo, galėjo pamėginti papildomai paieškoti žmonių, kuriuos norėjo sučiupti amerikiečiai“.
Tokiu būdu privačios kompanijos galėjo užsidirbti Irake nepaprastai daug pinigų. Juk premija už atitinkamo žmogaus pagavimą siekė keletą milijonų dolerių.
„Mes galėjome važinėti savo automobiliais, o dar turėjome du sraigtasparnius, kurie skrido priešakyje mūsų ir nuleidinėjo ant stogų snaiperius. Po to, kai mes pravažiuodavome, juos surinkdavo ir nuleisdavo ant kito namo stogo mūsų kelyje. Galite įsivaizduoti, kiek tai atsiėjo: pasitelkti du sraigtasparnius tokiam darbui“, – kalba Tomas.
Ir nors dirbti Irake buvo nepaprastai pavojinga, Tomas nebijojo. Treniruotė jam padėjo atsikratyti ir baimės, ir sąžinės.
„Mes daug važinėjome išsirikiavę į koloną iš Bagdado į Tikritą ir atgal. Ten sukilėliai paprastai įsitvirtindavo abiejose kelio pusėse per kilometrą ir visą laiką bus apšaudydavo. Bet man baisu nebuvo. Aš, tikriausiai, turiu tokius genus, mane tai užvesdavo“, – pasakoja Tomas. Tokias užduotis jie paprastai vykdydavo, važiuodami šarvuotais automobiliais.
Bet kartą viskas pakrypo ne taip.
„Mes vežėme pjautinę miško medžiagą iš Bagdado į kažkokį kaimą. Aš buvau viename iš palydos automobilių. Tuo metu aš buvau vadinamosios kontratakos komandos narys. Tai reiškė, kad jei kolona bus užpulta, mes turėsime sustabdyti ir sunaikinti užpuolikus, o likusi kolona važiuos toliau.“
Kolona pakliuvo į pasalą. Vieno palydos sunkvežimio vairuotojas supanikavo, ir jo mašiną pradėjo mėtyti. Jis atsitrenkė į mašiną, kurioje buvo Tomas, ir ši dideliu greičiu įlėkė į griovį. Ir nors automobilis buvo šarvuotas, jis tiesiog buvo sumaigytas.
Likusi kolona važiavo toliau, o Tomas ir dar devyni jo kolegos pasiliko kautis su priešais, kurie pasislėpę šaudė į juos.
„Pamenu, kad man velniškai skaudėjo nugarą. Bet aš ir toliau sėdėjau mašinoje ir šaudžiau pro dureles, kurios atsidarė įvykus avarijai. Aš šaudžiau ir šaudžiau, visos dėtuvės, kurios buvo ant mano kūno, buvo ištuštintos. O paskui ir pistolete kulkų nebeliko.“
Vienas iš kolegų ištempė Tomą iš automobilio ir įstūmė į vienintelę mašiną, kuri buvo kelyje. Prieš pajudėdami iš vietos jie numetė dvi granatas ant avariją patyrusio automobilio, kad į sukilėlių rankas nepatektų niekas iš jame buvusios įrangos.
„Mane nuvežė į vokiečių lauko ligoninę, jie turėjo pažiūrėti, kas mano nugarai. Bet aš per daug dėl to galvos nesukau, man davė kažkokių nuskausminamųjų, ir veikiai iš ligoninės išvažiavau. Ir daugiau apie nugarą negalvojau.“
To šio įvykio Tomas ir kiti kolegos išvyko į Abu Dabį, kad „nuleistų garą“.
„Ten buvo merginų, vyno ir dainų. O paskui atgal.“
Karma
Tačiau gyvenimas karo veiksmų zonoje pamažu pradėjo atsiliepti Tomui. Daugelis jo draugų žuvo, kiti susirado kitą darbą.
„Prieš išvažiuodamas namo aš buvau arti savižudybės. Aš imdavausi vykdyti pačias pavojingiausias užduotis. Tokias, kada nesitikima, kad kas nors sugrįš gyvas. O profesionalių užduočių buvo vis mažiau ir mažiau“.
Tomas išvažiavo namo, į Norvegiją.
Jis susipažino su mergina, kuri vėliau jam pagimdė dvynukus. Tačiau nors tapo tėvu, ankstesnio gyvenimo būdo jis nesiruošė išsižadėti.
Gyvenimas karo veiksmų zonoje paliko savo pėdsaką. Jis neturėjo jokių jausmų kitiems, išskyrus du savo vaikus.
Tomas atsidūrė kažkokiame mistiniame pasaulyje, pradėjo vykdyti kriminalinio baikerių klubo pavedimus. Jis keletą kartų buvo nuteistas už smurtą.
„Ten buvo taip keista. Kartą aš pusę metų prasėdėjau kalėjimo vienutėje, nes kėliau pavojų kitiems nuteistiesiems. Tuo pačiu aš turėjau du vaikus, kurie ateidavo manęs aplankyti ir man jie buvo viskas. Bet kitais atvejais aš buvau visiškai šaltas“.
Po pusmečio Tomas išėjo į laisvę. Bet per Irake patirtą avariją sužalota nugara jį neramino vis labiau. Jam buvo padarytos šešios operacijos, bet skausmai nepraėjo. Jis tapo nedarbingas.
„Aš sėdėjau ir jaučiau, kad turiu kažką daryti. Panaudoti savo sugebėjimus. Kartą pažiūrėjau filmą „Machine Gun Preacher“ („Pamokslininkas su kulkosvaidžiu“ – JAV 2011 metais sukurtas nuotykių filmas, pasakojantis tikrą buvusio baikerio Semo Čildreso atsivertimo į krikščionybę istoriją ir jo labdaringą veiklą Ugandoje. – Red.). Ir ėmiau ieškoti humanitarinių organizacijų, kurioms reikėtų mano pagalbos“.
Tomas rado organizaciją, kuri teikia pagalbą Afrikos vaikams. Ir dabar jis yra atsakingas už jos darbuotojų saugumą, kai šie vykdo savo misiją. Visas šis darbas savanoriškas.
„Mes atvažiavome į tą vietą, kurią organizacija pasirinko pagalbai teikti. Ir mane apspito kokie aštuoni šimtai vaikų. Tada su manimi kažkas pasidarė. Visa tai tarsi kompensavo visus tuos blogus darbus, kuriuos aš padariau, visas gyvybes, kurios slegia mano sąžinę. Tai buvo karma“.
Ypač geri santykiai susiklostė tarp Tomo ir vaikų – buvusių kareivių. Jis visada traukė tuos, su kuriais kiti nenorėjo turėti reikalų.
„Man atrodo, kad aš ieškau pusiausvyros. Per visus tuos metus, kada aš gyvenau ne taip, aš daug kam suteikiau sielvarto. Aš žudžiau tėvus su vaikais, žudžiau vaikus, atsidūrusius ne toje vietoje ir ne tuo laiku. Ir tam, kad suprasčiau, kas vyksta manyje, mano galvoje, man reikia atsikratyti karmos. Aš esu tikras“, – sako Tomas.
Jam sekasi
Šiandien jis yra susižadėjęs su humanitarinės organizacijos, kuriai dirba, vadove. Ji ir humanitarinis darbas padėjo Tomui vėl žiūrėti į pasaulį su optimizmu. Jie laukiasi kūdikio, ir gyvenimas lėtai, bet užtikrintai grįžta į „normalias vėžes“.
Dar neseniai beširdis samdinys tapo nuolankiu šeimos tėvu. Parduotuvėje kaimo gyventojai kai kada žiūri į jį kreivai. Ne todėl, kad jis kaip nors gąsdinančiai atrodytų. Bet todėl, kad jis leidžia vaikams lakuoti jam nagus ir teplioti kosmetika veidą.
Su karma reikalai taip pat pamažu tvarkosi.
„Aš gailiuosi, kad taip gyvenau anksčiau, ta prasme, kad galėjau užsiimti kuo nors kitu, galvoti apie šeimą, namus ir t.t. Bet, kita vertus, būtent tas gyvenimas, kurį aš nugyvenau, padarė mane tokį, koks aš esu dabar. Karma teisingame kelyje. Aš aiškiai pliuse nebūsiu, bet bent jau pradedu atgauti pusiausvyrą“.
Tai Tomo istorija. Visų čia papasakotų faktų tikrumo patikrinti neįmanoma, be to, jis nemini kolegų vardų, kad į jo istoriją nebūtų painiojami kiti žmonės. Nepaisant to, ši istorija duoda galimybę pažvelgti į pasaulį, kuris nuolat didėja, kuriame atsiranda vis daugiau darbo vietų ir daugiau misijų, į kurias paprastai būdavo siunčiami paprasti kareiviai.
Ir taip daug kartų teisinėje „pilkojoje zonoje“.
Portalas nrk.no susisiekė su kai kuriais buvusiais Tomo kolegomis – žmonėmis iš tos pačios veiklos sferos. Taip pat kalbėjosi su Tomo psichiatru, pas kurį šis lankosi grįžęs namo į Norvegiją. Visi jie patvirtina jo istorijos autentiškumą.
Parengė Leonas Grybauskas
