Jis – toli gražu ne Warrenas Buffettas, tačiau investuodamas vadovaujasi ir kai kuriomis šio Omahos orakulu vadinamo amerikiečio nuostatomis.
Turbūt išvis nepadoru vadinti Giedrių Drukteinį investuotoju. Juk jis labiau žinomas kaip knygų autorius, žurnalistas, viešųjų ryšių specialistas, etiketo žinovas, bet tikrai ne finansininkas.
Vis dėlto 46 metų vilnietis jau senokai perka akcijas ir netgi uždirba iš jų. Kiek? G.Drukteinis tiksliai neatskleidė, tačiau užsiminė, kad jo investicijų portfelio tikrai užteks dukters kraičiui.
– Kaip humanitarinį išsilavinimą turinčiam žmogui išvis šovė į galvą mintis imtis investicijų? Juk Lietuvoje nemažai gyventojų, net ir turinčių atliekamų pinigų, mieliau linkę juos laikyti bankuose ar kojinėse? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo G.Drukteinio.
– Neslėpsiu, dar nuo ankstyvos jaunystės mane žavėjo Volstrito kultūra ir estetika, žargonas, tenykščių maklerių elgesys. Beje, kur kas įspūdingesnis nei tos banalybės, kurios parodytos filme „Volstrito vilkas“.
Kad ir kaprizas restorane užsisakyti tai, ko nėra valgiaraštyje. Juokindavo istorijos apie jaunų amerikiečių maklerių užgaidas, pavyzdžiui, pačiame prašmatniausiame Tokijo restorane užsisakyti mėsainių iš „McDonald’s“.
Ir ką? Jie jų gaudavo, tiesa, mokėdavo po 100 dolerių, tačiau joks restoranas, kad ir koks padorus būtų, neatsisakydavo tokių atgabenti. Štai jums ir požiūris į mokantį klientą.
Esu buvęs Singapūro biržos „Simex“ prekybos salėje, dėl kurioje vykdomų prekybos operacijų bankrutavo seniausias pasaulyje investicinis bankas „Barings“. Niekur kitur nesu matęs tiek arogantiškų jaunuolių.
Tas pasaulis mane užburdavo. Mielai ir daug apie jį rašydavau, tačiau jis man atrodė labai tolimas. Visada buvau įsitikinęs, kad investicijomis gali užsiimti tik tiksliuosius mokslus įvaldę žmonės.
Tačiau finansų pasaulis mane vis tiek traukė. Kaip humanitarui kadaise užteko proto nesusižavėti paistalais ir neinvestuoti savo kuklių santaupų į „Sekundės“ ar „Egio“ tipo kontoras.
Tačiau neatsilaikiau pagundai prieš keliolika metų investuoti 50 tūkstančių litų į „Finastą“ – tuos laikus ir pasakas apie perspektyvias Gruzijos ar Serbijos bankų akcijas, manau, atsimena daugelis. Tai vyko dar prieš 2008 metų krizę, kai atrodė, kad saulė amžinai švies danguje.
Iš tų pinigų dar spėjau atsiimti 42 tūkstančius litų, tačiau pažinojau žmogų, „Finastoje“ praradusį ir visus 120 tūkstančių.
Pamenu ir „Forex“ prekybos psichozę, bet ir tada man nuojauta kuždėjo, kad tai kažkokia suktybė. Mechanizmą atskleidė pusbrolis, jau du dešimtmečius dirbantis finansų srityje.
Išbandžiau „Forex“ demonstracinę versiją – nepatiko. Bet štai artimas draugas, rimtai užsiėmęs „Forex“ prekyba, tiesiog mano akyse per tris mėnesius prarado pusantro milijono litų. Manau, aš būčiau pasikoręs dėl tokių nuostolių.
– Bet iki šiol esate gyvas. Gal kas nors pagaliau išaiškino, kaip elgtis finansų pasaulyje?
– Nieko panašaus. Nuo to laiko netikiu jokiais analitikais, patarėjais ar finansų konsultantais. Atkreipkite dėmesį, kad jie labai mėgsta postringauti apie praeitį, tačiau labai miglotai šneka apie ateitį.
Paklauskite jų, ar nekilnojamasis turtas arba, tarkime, auksas brangs? Sulauksite ilgo atsakymo, tačiau jame trūks dviejų žodelių – „taip“ ir „ne“.
Be jokių patarėjų 2008 metais pats įsigijau savo pirmąjį akcijų paketą – tai buvo „Ford Motor Company“. Kodėl „Ford“? Visą gyvenimą vairavau „Ford“ automobilius, pats Henry Fordas man jau nuo seno buvo autoritetas, dažnai mėgstu jį cituoti, jo portretas kabo mano biure ant sienos.
Tos akcijos buvo ir tebėra pigios, pirkau jas, kai viena kainavo 10 dolerių. Kažkada kaina buvo pakilusi iki 18 dolerių, tačiau dabar sukasi tarp 12 ir 14 dolerių. Taigi nusipirkau, ir dangus neužgriuvo ant galvos.
Neskaičiau jokios specifinės literatūros, nesiklausiau dabar jau užmirštų mokytojų. Suvokiau prekybos ir dividendų principą, taip ir tapau investuotoju.
Beje, bandžiau prekiauti ir sudėtingesnėmis vertybinių popierių formomis – ateities arba atpirkimo sandoriais, obligacijomis, bet greitai suvokiau, kad tokiai prekybai man neužtenka nervų ir savitvardos.
Kažkada girdėjau, kad tokių finansinių instrumentų prekeiviai išeina į pensiją trisdešimties metų – dėl nervų pakrikimo. Todėl ir sakoma, kad pagyvenęs ateities sandorių makleris – jau nebe makleris, o šlamštas.
Nežinau, ar tai teisybė, bet nervų tai kainuoja išties daug. Dabar prekiauju tik akcijomis.
– Jeigu būtumėte stambaus investicinio fondo vadovas, privalėtumėte atskleisti visą portfelį ir jo vertę. O kaip yra dabar?
– Vertė keičiasi nuolat, tad neįmanoma ir pasakyti tiksliai. Skaičiai nėra dideli, bet vis tiek gali daug ką suerzinti. Nors ne, jie pakankamai dideli, kad jausčiau akcijų kurso judėjimą.
Vienąkart esu užsiminęs, kad turiu 100 „McDonald’s Corporation“ akcijų (pirkau jas, kai viena kainavo 68 dolerius, dabar – apie 120). Kolegė pasišaipė, kad tai tik 0,000...001 procento visos kompanijos „McDonald’s“ vertės. „O taip, – atsakiau, – tačiau tai bet kuriuo atveju daugiau, nei jų turi dauguma Lietuvos žmonių.“
– Vadinasi, turite „Ford“, „McDonald’s“. O ką dar?
– Man ramu, kai esu kad ir mikroskopinis, bet dalininkas tų kompanijų, kurių produkcijai leidžiu savo pinigus.
Todėl vairuoju tik „Ford Motor Company“ produkciją – „Ford“ ir „Lincoln“. Rūkau tik „Philip Morris“ cigaretes.
Geriu tik „Coca-Cola“ ir „PepsiCo“ produkciją. Stengiuosi pirkti kuo daugiau „Kraft“, „Mondelez“ arba „Unilever“ maisto produktų, bet gerai žinau, kurie maisto prekių ženklai priklauso tam pačiam „Philip Morris“.
Ramiau jaučiuosi skrisdamas „Boeing“ lėktuvu.
Naudojuosi „Visa“ ir „American Express“ kortelėmis. Nevengiu užsukti į „McDonald’s“ restoranus. Skatinu visus kuo ilgiau leisti laiką feisbuke, nors pats jo nemėgstu. Dantis valau dantų pasta „Colgate“, nes visa tai yra mano.
Netgi pastebiu, kaip keičiasi požiūris į aplinką. Užėjęs į „McDonald’s“ restoraną sudraudžiu paauglį, be saiko traukiantį iš dėklo popierines servetėles, – ar reikia tiek daug? Kišk atgal! Štai jums ir socialinė atsakomybė.
Įsigijęs „Walt Disney Company“ akcijų, apėjau kelias dideles Lietuvos žaislų parduotuves norėdamas įvertinti, kiek ir kokia Walto Disney produkcija prekiaujama pas mus.
Nustebau, kad pilnos lentynos krokodilų Genų, Kūlverstukų, katinų Matroskinų ir kitų rusiškų herojų, o štai iš W.Disney personažų tik vienas Mikė Pūkuotukas matomas.
„Kas yra? – klausiu nustebęs, – kur peliukas Mikis?“ – „Nebemadinga“, – atsako man. Nuo to laiko vežioju pasisodinęs peliuką Mikį ant savo automobilio prietaisų skydelio – tegu pamato, įsimyli ir perka daugiau.
Beje, ilgai svarsčiau, ar pirkti žaislų kompanijų „Mattel“ ir „Hasbro“ akcijų, nes esu girdėjęs, kad žaislų pramonė visada greičiausiai atsigauna po krizių. Kažkodėl nusprendžiau, kad vaikai šiais laikais mieliau žaidžia kompiuteriais nei „Monopolį“ ir uoliau perka padirbinius nei tikras Barbes.
Nepirkau. Pasirodo, suklydau. Su „Mattel“ būčiau kažkiek pinigų praradęs, tačiau su „Hasbro“ daug daugiau laimėjęs. Bet šiame versle kvailiausia yra sakyti „būčiau“.
Negaliu įprasti tik prie „Kellogg’s“ dribsnių rytais. Įsigijau tos kompanijos akcijų ir esu jomis patenkintas, tačiau paties produkto beveik nevartoju.
– Nemažai investuotojų renkasi savotiškas kelrodes žvaigždes – elgiasi kaip tie likimo broliai, kurie jau pasiekė daug didesnių aukštumų. Ar sekate kieno nors pavyzdžiu?
– Tas pats visiems žinomas W.Buffettas yra sakęs: „Investuok į tai, ką supranti.“ Tikiu tuo, todėl niekada neinvestavau į farmacijos įmones, energetikos ar aukštųjų technologijų sektorių, kad ir kokios patrauklios atrodė jų perspektyvos, ypač nanotechnologijų srities kompanijų.
Tiesa, turiu vienos farmacijos kompanijos akcijų, bet jų įsigijimas turi savo istoriją. Prieš porą metų vienas bendraamžis pradėjo vartoti viagrą ir su šiuo faktu supažindino mus. Kitą dieną nusipirkau „Pfizer, Inc.“ – viagros gamintojo akcijų – ir, susitikęs tą draugą, papasakojau apie tai.
Palinkėjau, kad kitą kartą ekstazės metu jo vaizduotėje iškiltų mano besišypsantis apvalus veidas, sakantis: „Taip, varyk! Dažniau pirk viagrą.“ Tikiuosi, tai jį įkvepia iki šiol, nors šiaip didelio pelno man tos akcijos neatnešė.
Šiaip W.Buffetto nelabai gerbiu, nors suprantu, kad visuotinai priimta juo žavėtis (kaip ir prasčioku Richardu Bransonu), nelabai paisant jo nesėkmių arba neįsigilinant į banalybes jo kalbose. Tačiau kai kurioms jo mintims visiškai pritariu.
W.Buffettas laikosi savo principų. Jis mėgsta „Coca-Cola“, todėl nusipirko dalį tos kompanijos. Jis kramto kramtomąją gumą „Wrigley“, tad nusipirko jos gamintoją. Tuo pabrėždamas dar vieną, tik jau nebe savo, o žydų sukurtą principą – investuok į tai, ką vartoji.
Manau, čia ir glūdi visa mano investavimo strategija.
Perku tik JAV kompanijų ir tik „Forbes 500“ akcijas, nes tai vienintelė pasaulio ekonomika, kuria tikiu. Juolab kad Amerika buvo didžiausia Lietuvos draugė visais laikais, manau, tokia ji ir išliks, todėl bent taip stengiuosi JAV atsidėkoti.
O Vilniaus biržos egzistavimą buvau kone pamiršęs, bet, kiek pamenu, joje pernelyg daug kompanijų neseksualiais pavadinimais – „sūris“, „pienas“, „dujos“ ir panašios.
– Yra tokia rūšis prekeivių, kurie nusiperka akcijų ir tikisi jas netrukus parduoti brangiau. Jie vadinami spekuliantais. Ar jūs – iš tokių?
– Spekuliacijomis neužsiimu. Tiesiog įsigyju akcijų paketą ir labai retai parduodu. Gal tik dėl to, kad neturiu spekuliacijoms laiko.
Neturiu laiko gilintis į politinę konjunktūrą, sekti, ką pasakys Barackas Obama, ką pasirašys Kinija ar kokį naftos telkinį atras Rusija. Juk neimsi dabar iš savo Seimo nario reikalauti karo, jei turi „Boeing“ ar „Lockheed Martin“ akcijų?
Pažįstu vieną spekuliantą akcijomis.
Žinau, kartais jam pasiseka. Bet gerbiu jį tik už tai, kad nebijo pripažinti ir nesėkmių, kurių pasitaiko tikrai daugiau, nei jam norėtųsi.
– O G.Drukteinis tikriausiai yra nuolatos lydimas sėkmės?
– Toli gražu. Buvo ir labai didelių praradimų. Skaudžiausias – dėl „Avon Products“. Šiaip nesu šios kompanijos produkcijos vartotojas, tačiau prieš keliolika metų ji buvo mano klientė, tad kažkaip ja pasitikėjau.
Prieš keletą metų pirkau „Avon“ akcijų ir mokėjau po 20 dolerių už vieną. Šiais metais pardaviau jas visas po tris dolerius, tad tiesioginis nuostolis – 17 dolerių nuo kiekvienos akcijos.
Taip pat praradau nemažai pinigų investavęs į „Time Warner“ bei „Yum!Brands“ (valdančią restoranus KFC ir „Pizza Hut“) akcijas.
Pelningiausios investicijos buvo arba, teisingiau sakant, yra į „Philip Morris International“ – pirkau akcijas po 46 dolerius už vieną, dabar kainuoja 100 dolerių), „Walt Disney Company“ (pirkau už 50, kaina buvo pasiekusi 110, dabar sukasi apie 100 dolerių).
Sekasi ir su „Facebook, Inc.“. Feisbuko akcijų pirkau netrukus po viešo jų platinimo, mokėjau po 28 dolerius. Aplinkiniai šaipėsi, girdi, blogos perspektyvos, nes kažkokie analitikai jų nemėgsta.
Netrukus akcijos vertė nukrito iki 22 dolerių. Patarėjai pūtėsi – ar nesakėme? Prisipažinsiu, buvo neramu. Bet nepardaviau. Dėl dukters, aktyvios feisbuko vartotojos. Užtat dabar akcija kainuoja apie 110 dolerių.
„Boeing Company“ akcijų pirkau po 60, kaina buvo pasiekusi 145, dabar sukasi apie 120–130 dolerių.
– Susidaro įspūdis, kad esate jau nemažai sukaupęs. Ar ir toliau laikysite akcijas tikėdamasis dividendų ir didesnės kainos, ar ką nors su jomis darysite?
– Iš esmės tas investavimas man labiau pomėgis, atimantis nedaug energijos. Nesu prie to prisirišęs, todėl seniai nusprendžiau padovanoti visas turimas akcijas dukteriai jos vestuvių dieną. Turės vaikas kapitalo brandaus gyvenimo pradžiai.
– Galbūt jaučiatės jau galintis dalyti patarimus pradedantiems investuotojams?
– Kai kada žmonės išties klausia, kaip ir kur investuoti santaupas. Deja, kaip sakydavo italų mafiozai, „netinkamai patarusio draugo žmogus nekenčia labiau nei blogiausio priešo“.
Finansų rinkoje, kaip ir narkotikų prekyboje, nėra draugų – tik partneriai. Todėl prašantiems patarimo siūlau įsigyti knygą „Kaip tapti milijonieriumi“, skaityti bankų analitikų rekomendacijas, klausytis finansų rinkos autoritetų.
Jei ką nors suprasi iš to, ką jie kalba, daryk, kaip jie sako, gal tapsi turtingas. Tik neklausk manęs, ar tai teisinga.
