„Jei ir toliau bus kovojama tarpusavyje, stiprės interesų grupės ir noras didinti pelnus. Kalbant apie darbuotojų atlyginimus – laukia nekokia ateitis“, – teigia jis.
Lietuva, kaip ir prieš metus, vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiu lenkia tik Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją, o nuo kaimynės Latvijos atsilieka dar labiau.
Per metus vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje ūgtelėjo 60 eurų. 2014-aisiais jis siekė 524 eurus, 2015-aisiais – 584 eurus. Tuo metu vidutinis atlyginimas Latvijoje augo beveik dvigubai: 2014-aisiais siekęs 557 eurus, 2015-aisiais, Latvijos statistikos departamento duomenimis, padidėjo iki 664 eurų.
Žemiau Lietuvos sąraše besirikiuojančiose Vengrijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje atlyginimai didėjo lėčiau, tačiau sąrašo gale esanti Bulgarija demonstruoja nemažą pagreitį. Per metus vidutinis atlyginimas Vengrijoje paaugo nuo 503 iki 518 eurų, Rumunijoje – nuo 398 iki 423 eurų, o Bulgarijoje – nuo 333 iki 375 eurų.
Lietuvos socialinių tyrimų centro direktoriaus prof. B. Gruževskio teigimu, nepaisant to, kad sąrašo pabaigoje „puikuojasi“ Bulgarija, potencialiai darbo užmokestis Lietuvoje yra mažesnis ir už jos.
– Esate minėjęs, nors atlyginimai Lietuvoje nėra mažiausi, pagal ekonominį potencialą jie mažesni nei Bulgarijoje. Gal galite pakomentuoti plačiau?
– Tam paskaičiuoti yra visiškai skaidri formulė. Bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui ES vidurkis prilyginamas 100 proc., tada lyginama, koks vidurkis pasiektas kiekvienoje šalyje. 2014-ųjų duomenimis, mūsų BVP vienam gyventojui sudarė 74 proc. vidurkio. Šis rodiklis lyginamas su darbo vidutiniu užmokesčiu, kuris 2014-aisias buvo 524 eurai „į rankas“. Bulgarijos BVP vienam gyventojui tuomet sudarė 45 proc. ES vidurkio, jų atlyginimas buvo 333 eurai.
Bulgarų atlyginimas mažesnis, bet,jei bulgarų BVP vienam gyventojui būtų 74 proc. ES vidurkio, Bulgarijoje darbo užmokestis būtų didesnis nei Lietuvoje. Taigi darau išvadą, kad Lietuvoje darbo užmokestis potencialiai yra mažiausias ES šalyse.
– Kas labiausiai lemia tokią padėtį? Egzistuoja aiškūs objektyvūs veiksniai ar savo vaidmenį čia vaidina ir darbdavių gobšumas, apie kurį neretai kalbama?
– Taip, apie darbdavių gobšumą kalbama nemažai, tačiau kalti ne tik darbdaviai. Mokestinė sistema nėra socialiai orientuota: mes mažiausiai perskirstome, mažiausiai apmokestiname kapitalą, nuolat gauname pastabų iš Europos Komisijos (EK) dėl nekilnojamojo turto mokesčio.
Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus punktas – pajamų nelygybė.
– Kodėl mes džiaugiamės itin sparčiu ekonomikos augimu, tačiau negalime pasidžiaugti tokiu pat sparčiu atlyginimų augimu?
– Tam, kad žmonės justų ekonomikos augimą, turi būti tinkamai subalansuota mokesčių sistema, suderintas ekonominės laisvės, plėtros, ekonominio aktyvumo lygis ir valstybės biudžeto įtaka privačiam vartojimui. Aišku, mūsų biudžetas kuklus ir nelabai galime daug prisidėti, bet kitose, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, dalis privataus vartojimo dengiama valstybės biudžeto lėšomis.
Taip pat labai svarbi socialinė taika, kurios trūksta. Visur matoma priešprieša, bendras susirūpinimas tautos ateitimi neegzistuoja, ja rūpinasi nebent atskiros grupelės, daugeliui svarbūs tik savi interesai. Tie, kurie atstovauja saviems interesams, yra stipresni nei tie, kurie bando rūpintis tautos ateitimi. Anksčiau tokio iškreipto vaizdo neturėjome. Dar prieš 10 metų darbo užmokesčio atsilikimas nuo estų, nekalbant apie latvius, buvo kur kas mažesnis. Kai neturėjome Europos struktūrinės paramos, buvome labiau socialiai atsakingi, rėmėmės savo intelektiniu potencialu, specialistų patirtimi, kuri buvo efektyvi.
– Kas mus taip sugadino?
– Sugadino tai, kad sustiprėjo interesų grupės, jos tapo nevaldomos. Ekonomika auga, visuomenė silpnėja – ekonomika nėra susieta su visuomenės raidos poreikiais. Pelnai – labai gerai, bet svarbu, kad jie tarnautų visuomenei, o ne interesų grupėms. Problema ta, kad grupių interesai tolsta nuo efektyvaus visuomenės poreikių tenkinimo.
Kur yra tie politikai, ta galia, nacionalinė idėja, kuri užtikrintų, kad gebantys kurti ir uždirbti netemptų savo pajamų į kitas valstybes ar ofšorines zonas. Tačiau, jei ir toliau bus kovojama tarpusavyje, stiprės atskirų interesų grupių pozicijos, noras didinti pelnus, laukia tikrai nekokia ateitis.
– Tokiomis aplinkybėmis, kaip dabar, mums lemta likti sąrašo apačioje tarp mažiausiai uždirbančiųjų?
– Jei taip ir toliau, ateityje bus dar blogiau. Vidutinio darbo užmokesčio prieaugis kai kuriose su ekonomikos sunkumais susiduriančiose šalyse yra didesnis nei Lietuvoje. Yra pavojus, kad jie mus gali aplenkti ir absoliučiais dydžiais, nes jų pagreitis ir investiciniai projektai yra stipresni nei mūsų. Mes judame į blogesnę padėtį, nei esame dabar.
