Ilgą laiką ekonomistai Lietuvoje kartoja, kad darbo užmokestis yra apmokestinamas per daug stipriai ir per daug painiai. Paprastas žmogus, kurio pagrindinės pajamos yra atlyginimas, šiandien apmokestinamas realu 50-70 procentų tarifu. Priklausomai nuo pajamų ir veiklos srities bei visokių lengvatų.
Tai yra vienas didžiausių mokesčių tarifų Europoje ir pasaulyje. Kas gal ir galėtų teoriškai būti gerai, bet yra keli bet. Pirmiausia šio mokesčio painumas.
Būtent lengvatos ir visokie niuansai yra panašaus masto į tarifo dydį problema. Dėl įvairių detalių, pagal kurias vieni moka vieną tarifą, o kiti kitą, susidaro ne tik galimybės sukčiauti, bet ir elementarus chaosas, kuomet mokesčius reikia deklaruoti ir mokėti. Tiek sukčiavimas bei vengimui paliktos skylės, tiek įvairūs nesusipratimai mažina mokesčių surinkimą bei gyventojams mokesčius ir VMI daro pikta mistine būtybe.
Tikrai ne retas atvejis, jog gyventojas geranoriškai moka mokesčius, tačiau po visų deklaravimų gauna skolos laiškelį ir yra kviečiamas pasiaiškinti, kodėl kažką sumokėjo ne iki galo. Natūralu, kad net ir situaciją išsiaiškinus draugiškai, ji gyventojui paliks kartėlį ir sumažins norą mokesčius mokėti nuoširdžiai. Nes į sąžiningumą atsakius kaltinimais sukčiavimu (kad ir minkštais), tikėtis gerų santykių ir bendradarbiavimo ateityje yra naivu.
Gal tai daugumai atrodo nereikšmingos detalės, tačiau tokie atvejai ir požiūrio bei neigiamų lūkesčių iš bendradarbiavimo su VMI formavimas gana stipriai mažina mokesčių surinkimą. Kuomet gyventojai nesupranta, kodėl ir už ką moka, bei visuomet bijo, kad kažkur kažko nesumokėjo, mokesčiai visuomenės požiūriu pasidaro ne vienu iš būdų gerinti šalies ūkį, bet nekenčiama prievole, kuri yra skirta visus nuskriausti.
Ekonomika susideda iš gyventojų veiksmų ir lūkesčių. Pastarųjų neįskaičiavimas visuomet reikš situacijos nesuvokimą ir kreivą paveikslą.
Tačiau dideli ir painūs mokesčiai kenkia ne tik per neigiamus lūkesčius. Jei problema būtų tik čia, viską galima būtų sutvarkyti su gera PR programa. Mūsų mokesčių sistemos didelė problema ir ta, kad mokesčiai pakankamai dideli, jog norėtųsi jų vengti, o sistema pakankamai paini, kad vengti nebūtų sudėtinga.
Kitaip sakant, mokesčių sistema yra tarsi kalėjimas, kuriame būti niekas nenori, tačiau kuriame ant kiekvieno kampo yra atidarytų durų, pro kurias galima išeiti ir už tai nebūti nubaustam.
Nepaisant to, valdžia sugalvojo imtis ne šių mokesčių tvarkymo, kas yra realus ir sudėtingas darbas, o apkarpyti PVM, kas yra akivaizdus populizmas. Nors tokio veiksmo absurdiškumą draugiškai pagrindė visi, net ir vienas kitam dažnai prieštaraujantys ekonomistai, niekam tai nerūpi.
Kartoti, ką sakė N. Mačiulis, G. Nausėda ar R. Kuodis nėra prasmės. PVM mažinimas nėra galimas, nes tai didins deficitą. Taškas. Čia nėra jokių papildomų išvedžiojimų. Visos fantazijos apie tai kaip sumažintas PVM per ilgą laiką padidins mokesčių bazę dėl didėjančio vartojimo ar verslo investicijų yra visiškai diletantiški svaičiojimai.
Valstybė, kuri neranda pinigų mokytojų atlyginimams ir stengiasi apsišarvuoti bei pasigaląsti spyglius, jokiu būdų negali mažinti mokesčio, kuris yra vienu pagrindinių biudžeto pajamų šaltinių. Bet koks įmonės vadovas ar minimalų finansinį išsilavinimą turintis žmogus supras, kad norint sumažinti pagrindinį pajamų šaltinį, taip siekiant jį reinvestuoti į ilgalaikę grąžą generuojančius projektus, tam reikės trumpuoju periodu sumažinti išlaidas. Arba skolintis. Kitaip tiesiog neįmanoma.
Tačiau šiandien apie jokius taupymo planus kalbų nėra, tik apie pajamų mažinimą. Kas reiškia skolų didinimą. Kas vėl savo ruožtu nėra blogai. Ir valstybė net privalėtų tam tikrais atvejais skolintis, pavyzdžiui siekdama užtikrinti normalius atlyginimus mokytojams. Tačiau sprendimas nusirėžti pajamų dalį ir tada atsiradusią skylę finansuotis skolinantis yra niekaip nesuvokiamas būtent bent sąlygiškai blaiviam.
Todėl PVM mažinimas ir įvairūs išsidirbinėjimai su šiuo mokesčiu yra nieko daugiau, nei populistinis rinkiminis manevras. Tiesiog, į PVM įeina žodis mokestis, o į jo mažinimą – mažinimas. Dėl to lengva rinkėjams komunikuoti mokesčių mažinimą.
Tai darant fone, kuriame visi ekonomistai pastoviai kartoja, kad mokesčius reikėtų sumažinti, gauname labai nuostabią terpę populizmui išsikeroti. Nes PVM mažinimas yra tarsi remiamas fone girdimos ekspertų nuomonės ir teisingai pateiktas dėl savo esmės patinka daugumai rinkėjų, kurie neturi laiko ar noro gilintis į detales.
Bet vertinant realybę, 2 procentais sumažintas PVM reikš smarkiai sumažėjusias biudžeto pajamas. Tuo tarpu galutiniam vartotojui ir prekių ar paslaugų pardavėjui šitai nereikš visiškai nieko. Nes net kainoms kritus 1-1.5 procento, tai vartojimo smarkiai nepakels. Žmonės, kurie važinėja į Lenkiją apsipirkti šiandien, tikrai dėl tokio kainų kritimo nepradės apsipirkinėti Lietuvoje.
O ir PVM mokėtojai vargu ar bandys keisti kainas. Nes vien kainų keitimo procesas kainuos greičiausiai daugiau, nei būtų galima tikėtis sugeneruoti papildomų pajamų dėl kainų sumažinimo. Todėl pats procesas, vertinant iš verslo pusės, yra visiška nesąmonė.
Tad greičiausiai PVM sumažinimas vos padidintų pelnus ar investicijas, tačiau kainų realiai nesumažintų. Ir į biudžetą kiekvienais metais būtų surenkama mažiau pinigų, kuriuos reikėtų skolintis ir gyventi su dar labiau deficitiniu biudžetu. O iš to naudos negautų visiškai niekas.
Nebent įmonių akcininkai, kurie galėtų sau leisti išsimokėti procentu ar puse didesnius dividendus. Bet ir šie skaičiai būtų apie nieką.
