„Parama tikrai bus, gavome neįtikėtinai gerą finansavimą. Europinės struktūros patvirtino būstui atnaujinti Lietuvoje numatytą 400 milijonų eurų fondą“, – tikino už renovaciją atsakinga aplinkos viceministrė Daiva Matonienė.
Taigi tikėtina, kad pinigų bus, tačiau ar jų užteks visiems, norintiems sovietinės statybos dėžutes paversti jaukiais būstais?
Ir kada lėšos pasieks gyventojus, kurie jau ilgiau kaip metus, parengę investicinius planus ir net sutarę su rangovais, laukia pinigų?
Sugrius nesulaukę remonto?
Apie renovacijos stebuklus Lietuvoje viceministrė D.Matonienė gražiai suokė jau ne pirmus metus. Ji nepuolė skambinti pavojaus varpais net praėjusių metų rudenį, kai Viešųjų investicijų plėtros agentūros (VIPA) kišenėse užkaukė vėjai, o renovacijai pasiryžę gyventojai pasijuto nuvilti.
Viceministrė tikino, jog finansiniai nesklandumai jau praeityje ir renovacijos traukinys nuo šių metų pavasario lėks net švilpdamas.
Ar tikrai? „Lietuvos ryto“ duomenimis, iš viso renovacijos investicinius planus Lietuvoje patvirtino 3658 daugiabučiai, bet realūs darbai pradėti apie 1700 namų. Šalyje iš viso atnaujinta apie 500 daugiabučių.
„Vyriausybė giriasi renovacija, bet ji vyksta per lėtai. Lietuvoje reikia atnaujinti apie 40 tūkstančių namų. Tad jei per metus renovuosime tik po 500 daugiabučių, kiti sugrius remonto nesulaukę“, – ironiškai pažymėjo Seimo narys Linas Balsys.
Parašus rinko kelis kartus
Vilniaus Pelesos gatvės 35-uoju numeriu pažymėto namo aktyvi gyventoja Laimutė Deltuvienė žygių atnaujinti senos statybos daugiabutį ėmėsi jau nuo 2012-ųjų.
Ji perėjo visus etapus – nuo gyventojų agitacijos, parašų rinkimo, krūvos popierių tvarkymo iki investicinių planų patvirtinimo ir statybos leidimo. Kol kas lieka tik viltis, kad šių metų pavasarį remonto darbai prasidės.
„Pirmiausia ketinome remontuoti tiktai avarinės būklės balkonus. Bet valdžia taip viliojamai kalbėjo apie renovaciją, kad nusprendėme atnaujinti namą iš esmės. Juolab kad sąlygos atrodė labai patrauklios“, – prisimena moteris.
Pagal nustatytą tvarką, valstybė visiškai atlygina už atnaujinimo darbų projektus, investicijų sutarčių sudarymą. O pasibaigus renovacijos darbams pagal programą žadama kompensuoti 40 procentų išlaidų.
„Pagaliau praėjusių metų birželį surinkome reikiamus dokumentus. Planus teko derinti su mūsų name esančiu prekybos centru. Tai užkliuvo Vilniaus savivaldybei, vėl užvirė biurokratinė košė.
Net keturis kartus rinkau gyventojų parašus! Staiga po visų biurokratinių vargų lapkritį sužinojome, kad bankas neduos finansavimo, nes VIPA neturi iš ko skirti kreditų“, – nusivylusi kalbėjo L.Deltuvienė.
Moka, o rezultato nėra
Nežinia kankina ir daugiau vilniečių, patikėjusių Vyriausybės pažadais, kad būstų renovacija vyks sklandžiai ir sparčiai.
„Procesas labai ilgas ir varginantis. Nemažai reikėjo pastangų įtikinti visus gyventojus, kad pritartų renovacijai. Po to planus derinti, projektus rengti, paveldosaugininkų leidimą gauti.
Ir vis kas nors užkliūva, o čia dar paaiškėjo, kad VIPA lėšų turbūt neduos, nors mes jau mokame mokestį už renovaciją, kuri prasidės nežinia kada“, – skundėsi Žydų gatvės 4-ojo namo gyventojas Rokas Volungevičius.
Renovacijai pasiryžę, bet iki šių metų pradžios finansavimo negavę gyventojai labiausiai bijo, jog uždelsę ir praleidę terminus jie negaus dalies valstybės paramos.
Pagal būsto atnaujinimo programą, jei rangos darbai baigiami iki 2016 metų liepos 1-osios, valstybė visiškai atlygina išlaidas projekto administravimo ir techninės priežiūros paslaugoms.
Nespėję atnaujinti būstų iki numatyto termino gyventojai už projekto administravimą gautų tik 50 proc., o už pačius statybos darbus – jau ne 40 proc., o 35 proc. kompensaciją.
„Vyriausybės sprendimu terminai pratęsti, tad nerimauti jokio pagrindo nėra“, – ramino aplinkos viceministrė D.Matonienė.
Aruodas pilnas ar tuščias?
Iš neoficialių šaltinių Vyriausybėje „Lietuvos rytas“ gavo signalų, kad renovacijos finansiniai reikalai nėra tokie džiugūs, kaip vaizduoja valdininkai. Šaltinių duomenimis, investicinius planus patvirtino maždaug 2 tūkst. daugiabučių, kuriems atnaujinti reikia apie 600 mln. eurų, iš jų valstybės paramos – iki 250 mln. eurų. Tačiau Aplinkos ministerija esą gali tikėtis tik 50 mln. eurų.
Viceministrė D.Matonienė tokias žinias paneigė ir teigė, kad paskelbus penktąjį kvietimą jau numatyta 400 mln. eurų ES fiansavimas, gauta 40 mln. eurų iš finansinių tarpininkų, numatyti ir kiti šaltiniai.
„Finansavimas vyksta etapais, darbai priklauso nuo sezono. Suprantama, kad tie namai, kuriems pernai rudenį patvirtinti investiciniai planai, negavo finansavimo, nes žiemą statybos darbai juk nevyksta.
Jie tikrai gaus pinigų pavasarį. Vasarį tiksliai suskaičiuosime ir paskelbsime, kiek yra patvirtintų renovacijos projektų, kiek lėšų jiems skirta“, – žadėjo D.Matonienė.
Viceministrė aiškino, jog priežastys, dėl kurių neskiriami kreditai patvirtintus investicinius planus turintiems namams, būna individualios.
Gyventojai kartais esą net gudrauja.
„Kokie nors dokumentai būna netvarkingi, trūksta leidimų. Pasitaikė atvejų, kad net paraiškos renovacijai nebuvo paduotos, o pinigų reikalauta“, – tvirtino D.Matonienė.
Siūlo gerokai lankstesnę tvarką
Linas Balsys
Seimo Aplinkos komiteto narys
„Dabartinė renovacijos tvarka pernelyg gremėzdiška, sugaištama daug laiko. Neatmetu dabartinio modelio, bet siūlau jį padaryti lankstesnį.
Daugiabučių namų savininkams būtų suteikta pasirinkimo laisvė renovaciją organizuoti daug lengviau, keliais etapais, o ES ir valstybės parama būtų teikiama už pasiektą energinio efektyvumo klasę.
Pavyzdžiui, daugiabučio namo gyventojai nusprendė, kad jiems reikia sutvarkyti šilumos punktą, pakeisti langus, apšiltinti stogą ir pasiekti, pavyzdžiui, C klasės energinį efektyvumą.
Tai padarę jie gautų įstatyme numatytą valstybės kompensaciją. Jeigu vėliau jie norės siekti aukštesnės energinės klasės, vėl gaus atitinkamą kompensaciją už kito etapo rezultatą.
Galbūt kai kurių daugiabučių gyventojai, per pirmuosius renovacijos etapus sutvarkę šilumos punktą, jo duomenų apskaitą, pakeitę langus ir duris, apšiltinę tik stogą ir, pavyzdžiui, šiaurinę namo sieną, pasieks juos tenkinančią energijos efektyvumo klasę, mokės už šilumą mažiau ir tolesnės investicijos į pastato išorės apšiltinimą nebeturės prasmės.
Dabar yra taip, kad statybininkai aprengia namą „kailiniais“, o po to įmonė bankrutuoja ir nieko iš jos nebepaimsi. Todėl pinigai galėtų būti mokami pasiekus nurodytą energinę klasę. Jei ne – tegul ištaiso broką, kitaip pinigų nematys.“
