Apie standartines problemas kalbėti neverta. Taip, šešėlinė ekonomika pas mus didelė ir stipri. Iš jos ateina masė neapskaitomų pinigų srautų, kurie tikrai smarkiai prisideda prie realios statistinio lietuvio perkamosios galios. Bet tai visiems iki skausmo žinoma ir akivaizdu. Todėl nors turėtų būti be galo įdomu atsakingoms institucijoms ir darbo grupėms jose, čia aptarinėti akivaizdžių dalykų tikrai neverta.
Yra žymiai įdomesnių ir ne mažiau svarbių pajamų-išlaidų skirtumo aspektų.
Pavyzdžiui tai, jog Lietuvos gyventojai nėra taupūs. Remiantis apklausomis, galima daryti prielaidą, jog Lietuvos gyventojai vidutiniškai taupo maždaug 0 procentų pajamų. Kai tuo tarpu kitur pasaulyje įprasta taupyti bent šiek tiek virš 5, o kai kuriose šalyse ir virš 10 procentų.
Nepakankamos pajamos gali būti esmine negalėjimo taupyti priežastimi, tačiau Lietuvoje ši problema turėtų kilti tik daliai gyventojų. Kita dalis tiesiog mėgsta išleisti viską, ką uždirba, ar net daugiau. Nors kartais toks požiūris yra racionalus, nes taupyti po 20 eurų į mėnesį atimant iš savęs bet kiek kokybiškesnį gyvenimą yra visiškai ne racionalu, tačiau pati taupymo disciplina turėtų bent jau egzistuoti.
Žinoma, taupymas iš savęs nieko neduoda. Tačiau nenoras taupyti rodo vieną iš dviejų. Arba Lietuvos gyventojai yra finansiškai neraštingi ir su pinigais elgtis nemoka visiškai. Arba Lietuvos gyventojai yra labai optimistiški ir mano, kad jų šiandienos pajamos ir potencialios santaupos, vertinant ilgalaikėje perspektyvoje, yra ypatingai mažos.
Kitaip sakant, gali būti, jog didelė dalis lietuvių yra įsitikinę, kad jų pajamos tik augs ir tie pinigai, kuriuos galėtų atsidėti šiandien, greitai bus per daug maži (ar nereikšmingi), kad būtų verta juos atsidėti.
Antruoju atveju šiek tiek baisu dėl masinio optimizmo, tačiau toks požiūris bent jau rodytų, kad bendri lūkesčiai dėl ateities yra labai teigiami. Kaip bebūtų, vertinant iš įvairių laimę matuojančių apklausų, labai tikėta, kad didžioji dalis lietuvių yra paprasčiausiai finansiškai neraštingi.
Kas yra baisu ir liūdna. Nes finansinis neraštingumas yra viena esminių priežasčių, kodėl minimalus atlyginimas gali būti padidintas 30 procentų, kodėl pensijos yra pastoviai keliamos, o mokytojų ir gydytojų atlyginimams mokėti biudžete pinigų trūksta. Finansinis neraštingumas neleidžia suvokti ilgalaikės perspektyvos bei investicijų prasmės. Dėl ko labai lengva pramušti vieną ar kitą populistinį sprendimą, siekiant užsitikrinti balsų per rinkimus.
Finansinis bei ekonominis neraštingumas yra viena esminių Lietuvos problemų ir viena didžiausių per lėtai augančios gyvenimo kokybės priežasčių.
Neraštingumas paaiškina ir tai, kodėl antraštėse apie skirtumą tarp išlaidų ir atlyginimo yra pastoviai vartojami žodžiai paradoksas arba kuriozas.
Nes beveik visi tingi gilintis į tai, kas yra sakoma ir nesugeba net suprasti, kas yra pajamos ir kuo jos skiriasi nuo atlyginimo. Kuomet į vieną lentelę sudedamas vidutinis atlyginimas bei vidutinės išlaidos, norisi apsidairyti ir įsitikinti, ar už lango kartais ne 1950 metai. Nes atlyginimas jokiais būdais nėra tapatus pajamoms.
Kalbama ne tik apie šešėlį. Kalbama apie papildomus uždarbius iš papildomų darbų, kurie nėra tiesioginiai darbo santykiai, bet yra visiškai legalūs. Nuomos, dividendų, pokerio, lažybų, įvairios individualios veiklos pajamos- visos jos nėra skaičiuojamos Statistikos departamento ir į visur pateikiamus tyrimus apie pajamas ir uždarbius nepatenka.
Atliktas tyrimas ir duomenys sako tik tiek, jog lietuviai iš darboviečių gauna mažiau, nei latviai ar estai. Tačiau jokiais būdas nesako, kad lietuviai uždirba mažiau. Priešingai, išlaidų dydis rodo, kad uždirbame panašiai ar net daugiau, nei kitos Baltijos valstybės. Tačiau to net nesuvokiame, nes pajamas sutapatiname su darbo užmokesčiu ir pastoviai klausomės verkimo apie mažiausius atlyginimus.
Žinoma, vertėtų ieškoti atsakymų, kodėl darbdaviai, nors iš esmės jie Lietuvoje yra tie patys, kurie darbus siūlo Latvijos bei Estijos žmonėms, lietuviams moka mažiau. Ir radus tuos atsakymus pagaliau aptvarkyti mūsų mokesčių sistemą bei Sodrą.
