Vedybų sutartis: kad žmona neliktų apgauta

Vedybų sutartis – tai sutuoktinių susitarimas, kuris nustato jų turtines teises ir pareigas jiems esant susituokus, taip pat nutraukus santuoką ar gyvenant atskirai. Nors visuomenėje šios sutartys neretai suvokiamos kaip garsių ir turtingų žmonių privilegija, jas pasirašo vis daugiau šiuolaikiškai mąstančių, išsilavinusių ar nukentėjusių nuo ankstesnių santuokų porų.

„Didėjant skyrybų skaičiui, vis daugiau žmonių stengiasi apsisaugoti nuo galimų materialinių praradimų“, – teigia Lietuvos notarų rūmų prezidentas, Klaipėdos notaras M. Stračkaitis. Anot jo, tokios sutartys taip pat įpareigoja atsakingiau vertinti santuoką, indėlį kuriant šeimą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja R. Makelienė pritaria notarui ir mano, kad vedybų sutarties sudarymą galima sieti su noru apsidrausti nuo netikėtumų nutraukiant santuoką. „Iš anksto numatyti savo ir sutuoktinio turtines teises ir pareigas prasminga, jei santuoka rizikinga ar nėra didelio pasitikėjimo. Vis dėlto manau, kad vedybų sutartys dažniau sudaromos iš praktiškumo“, – sako ji.

Šiaulių apygardos teismo teisėja I.Stasiūnienė prisimena susidūrusi su tokiu atveju, kai vedybų sutarties pasirašymas virto santuokos sąlyga, t. y. daugiau turto sukaupęs vyras mažiau jo turinčiai moteriai pasakė, kad tuoksis tik tokiu atveju, jei bus pasirašyta vedybų sutartis. „Veikiausiai moteriai reikėjo santuokos, o vyrui – nuo tos santuokos apsisaugoti,“ – samprotaudama šypteli teisėja.

Tiesa, vedybų sutartis – ne vienintelis būdas gudriai apsaugoti savo turtą. I.Stasiūnienė užsimena apie vieną skyrybų bylą, kurioje žmona liko apgauta. Ištuoką inicijavęs vyras teismui pristatė dovanojimo sutartis, kurios liudijo, kad visas nekilnojamasis turtas, visi brangesni daiktai sutuoktinių namuose priklausė jam. „Santuokoje bendra viskas, išskyrus tai, kas dovanota ar laimėta. Taigi gudrus vyras pasirūpino, kad viskas, kas brangu, pirkta paties ar kartu su žmona, būtų įteisinta kaip jam dovanotos dovanos. Vyru pasitikėjusi ir tokių machinacijų neįtarusi žmona po skyrybų liko prie suskilusios geldos. Galbūt vedybinė sutartis šįkart būtų pagelbėjusi, galbūt klasta būtų buvusi laiku sustabdyta“, – apie vieną nelaimingų istorijų kalbėjo teisėja.

Pasak M.Stračkaičio, vedybų sutartyje galima numatyti įvairių turto priklausymo vienam ar abiem sutuoktiniams variantų. Bendru poros turtu pagal sutartį gali tapti visas prieš ir po vedybų arba tik po vedybų įgytas turtas. Taip pat galima susitarti, kad tik dalis turto bus bendra arba kiekvieno prieš ir po santuokos įgyjamas turtas liks kiekvieno asmenine nuosavybe. Vedybų sutartyje susitarus, kad visas turtas bus kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, jis (ji) galės vienas jį perleisti ar atlikti kitus sandorius, nereikalaudamas kito sutuoktinio dalyvavimo. Tai sutuoktiniams palengvina sandorių sudarymą.

Be to, R.Makelienė teigia, kad išskirti vedybų sutartis sudariusias poras yra kur kas lengviau. „Jei vedybų sutartyje tiksliai ir konkrečiai numatomas sutuoktinių turto teisinis režimas, prievolių pobūdis, kompensacijų, išlaikymo klausimai, skyrybų bylą nagrinėti lengviau, nes dėl jų nekyla ginčų, nereikia rinkti įrodymų“, – apie vedybų sutarties naudą palengvinant skyrybų procesą kalbėjo teisėja.

Teisme nesprendžiant turto klausimų sutaupoma daug laiko ir pinigų: nereikia samdyti advokato ir mokėti žyminio mokesčio. „Vis dėlto skiriantis turto dalybos nėra toks opus klausimas, kaip vaikų gyvenamosios vietos ir panašūs su atžalomis susiję klausimai. Ypač vyresnės poros jau prieš skyrybas būna pasidalijusios turtą, tačiau kyla problemų dėl vaikų. Dėl jų ir kreipiamasi į teismą“, – patirtimi sprendžiant skyrybų klausimus dalijosi teisėja I.Stasiūnienė.

M.Stračkaičio teigimu, vedybų sutartys skirtos nustatyti turtines, o ne asmenines, tokias kaip rūpinimosi vaiku, teises ir pareigas. Pasak M.Stračkaičio, vedybų sutartis negali riboti nė vieno iš sutuoktinių teisių ir laisvių, keisti paveldėjimo tvarkos ir sąlygų, riboti ar atimti sutuoktinio teisę į išlaikymą, nustatyti ar keisti sutuoktinių asmeninių teisių ir pareigų jų vaikams, nustatyti asmeninių neturtinių sutuoktinių tarpusavio santykių ir prieštarauti kitoms įstatymuose numatytoms normoms.

I.Stasiūnienė teigia, kad vedybų sutartys padeda išvengti ar lengviau išspręsti turto dalybų klausimus. Tačiau teisėja mano, kad sutartys turėtų būti sudaromos tik ne bažnytinės santuokos atvejais. „Man visad kyla klausimas: galbūt žmonės ne visai supranta, ką jie daro, eidami tuoktis bažnyčioje, o vėliau sudarydami sutartį? Pažadas gyventi iki amžiaus pabaigos ir apsitarimas, kaip dalysimės turtą skirdamiesi – tai visiškai priešingi dalykai“, – teigė teisėja.

Teisėja taip pat užsimena apie atvejus, kai bažnyčioje susituokę žmonės ateina į teismą ir prašo nutraukti santuoką. „Tuomet mes prašome patikslinti prašymą: reikia prašyti panaikinti bažnytinės santuokos apskaitos įrašą, o ne nutraukti santuoką. Juk mes, teisėjai, bažnytinės santuokos nenutraukiame, o tik priimame sprendimą dėl civilinių-teisinių pasekmių, kai panaikinamas bažnytinės santuokos apskaitos įrašas“, – aiškina teisėja. I.Stasiūnienė priduria, kad bažnytinė santuoka pripažįstama negaliojančia pagal kanonų teisę, o bažnytinis santuokos nutraukimas daug sudėtingesnis nei teismo procesas.

Nors vis daugiau porų pasirašo vedybų sutartis, vis dažniau visuomenė ir žiniasklaida kalba, kad tokios sutartys yra būdas išvengti galimų turtinių ginčų, šiam straipsniui kalbinta viena ką tik žiedus sumainiusi ir savo tapatybės nenorėjusi atskleisti pora teigė, kad net nesvarstė galimybės pasirašyti vedybų sutartį. Pora mano, kad pasirašant vedybų sutartį pasiruošiama įvyksiančioms skyryboms: „Manome, kad tokia sutartis tarsi sako, kad santuoka bet kada gali būti nutraukta, o pasekmės nebus skausmingos. Juk turtas jau padalytas, todėl viskas vyks sklandžiai ir nė viena pusė nenukentės.“ Taip pat sutuoktiniai sakė manantys, kad tokias sutartis prasminga pasirašyti nebent tais atvejais, kai dar iki vestuvių sutuoktiniai yra sukaupę nemažai turto ir nori išvengti bet kokių ginčų dėl jo.

Vis dėlto sutartys pasirašomos siekiant apsaugoti ne tik turtą, bet ir vienas kitą nuo tikėtinų finansinių bėdų. Dar du kalbinti ir viešumos vengiantys sutuoktiniai teigė, kad prieš duodami įžadus bažnyčioje pasirašė tokią sutartį, nes norėjo vienas kitą apsaugoti nuo galimos skolų naštos. „Ateityje gali kilti nemalonumų dėl praeities įsiskolinimų, todėl nenoriu, kad mylimam žmogui tektų kentėti dėl kadaise mano padarytų klaidų“, – sakė sutuoktinis.

M.Stračkaitis taip pat teigia, jog sudarius vedybų sutartį ir joje nustačius, kad tiek įgyjamas turtas, tiek prisiimami įsipareigojimai yra kiekvieno sutuoktinio asmeniniai, vieno iš sutuoktinių turtas apsaugomas taip pat ir tuo atveju, jei kitas sutuoktinis įgyja daug skolų dėl nesėkmingo verslo, pasiimtų greitųjų kreditų ar žalingų pomėgių, pvz., lošimo.

Atrodo, prieš tuokiantis reikia blaiviai susimąstyti, kur, ko ir su kuo einame. Ar tikrai esame pasiryžę amžinai būti su žmogumi, jam atleisti viską ir dalytis viskuo, kad ir kas nutiktų? Ar verta rizikuoti, nepasirašyti jokių sutarčių ir ateitį palikti likimo valiai? Gal iš tiesų vedybų sutartis yra šiuolaikiškas ramios ateities laidas, o ne abejonės išraiška? Tegul kiekviena pora atsako pati, atsižvelgdama į aplinkinių patirtis ir teisininkų patarimus.