Valstybės pinigus paėmė, o pažadų tesėti nežada

Devynios Biržų mieste ir rajone gyvenančios šeimos prieš 7–8 metus gavo valstybės kompensacijas – iš viso apie 203 tūkst. eurų. Vyriausybė nutarė pagelbėti biržiečiams, kai tyrimus atlikę geologai perspėjo, kad į šių žmonių namus kėsinasi smegduobės, todėl gyventi juose nesaugu.

Už šias išmokas biržiečiai turėjo išsikelti į saugią vietą, o statinius karstinėje zonoje pažadėjo nugriauti.

Bet lengva ranka paėmę gan įspūdingas – vidutiniškai apie 23 tūkst. eurų išmokas, dauguma šių biržiečių jau išleido pinigus ir toliau gyvena tuose pat namuose arba naudoja juos kaip sodybas vasarai. Nugriauti tik du iš devynių namai.

Keltis iš gan išvaizdžių, gražiai tvarkomų sodybų niekur net nebeketinę biržiečiai sunerimo tik prokurorams ir savivaldybės administracijai susidomėjus, kodėl gi nevykdomas susitarimas.

Galbūt biržiečiai ramiausiai nejudinami sau būtų ir toliau gyvenę, bet vieno namo priemiestyje, Biržų kaime, Bokšto g. 3, šeimininkus apskundė kaimynai.

Prokurorai susidomėjo, kaip taip gali būti: pastatas, kuriam nugriauti savininkai paėmė valstybės skirtą paramą, ne tik negriaunamas, bet dargi renovuojamas.

Siūlas ėmė tįsti ir į kitus kompensacijas paėmusius gyventojus.

Bokšto g. 3-iajame name privatų detektyvų biurą įrenginėjantys naujieji savininkai bando teismuose įrodyti, kad jie griauti nei namo, nei ūkinio pastato neprivalo.

Šiame name gyvenusiems ankstesniems savininkams Anželikai ir Vytautui Cechanavičiams valstybė tuomet skyrė apie 22 tūkst. eurų kompensaciją.

Paėmę šią sumą, biržiečiai taip pat pasirašė sutartį ir įsipareigojo per pusę metų išsikelti, o pavojingą statinį sulyginti su žemėmis. Šeimininkai privalėjo nugriautus statinius išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro.

Bet A. ir V.Cechanavičiai toliau gyveno sodyboje, o pernai žiemą už beveik 10,5 tūkst. eurų ją pardavė ūkininkui Romualdui Misevičiui.

Pastarasis pirkimo ir pardavimo sutartyje irgi parašu pasižadėjo pastatą nugriauti.

Bet sodyba perėjo dar į trečias rankas – artėjant griovimo terminui, pernai vasarą, ją nusipirko bendrovė „Kodeksas“. Jai laikinai vadovauja teisininkas Vaidotas Ivanauskas.

Naujieji šeimininkai dėl nenugriautų statinių santykius aiškinasi teismuose.

Gindami visuomenės interesą, su ieškiniu į Biržų apylinkės teismą kreipėsi Panevėžio apygardos prokurorai. Prokuratūros atstovė Rasa Stundžienė paaiškino, kad prieš 8 mėnesius į prokurorus kreipėsi grupė Biržų kaimo gyventojų. Žmonės atkreipė pareigūnų dėmesį į keistą situaciją – valstybė buvo apgauta.

Prokuroras prašė teismą įpareigoti Biržų savivaldybės administraciją nugriauti pastatus savo lėšomis, vėliau jas prisiteisiant iš jų savininko, jeigu savininkas pats jo nenugriaus. Teismas prokuratūros ieškinį patenkino visiškai.

V.Ivanauskas apskundė tokį teismo sprendimą Panevėžio apygardos teismui. Jis tikino, kad prievolė nugriauti statinius tenka ankstesniems savininkams ir jos perleisti kitiems negalima.

Esą prievolė nugriauti namą turėjo būti įregistruota Registrų centre jau ūkininkui perkant šitą namą, bet tokios žymos Registrų centre nėra.

Įstatymais žongliruoti bandantis teisininkas tikino, kad byla – tik kaimyno kerštas. Neva šis kaimynas supirkinėjęs vogtus daiktus ir nelegaliai remontavęs automobilius, o dūmų neapsikentęs V.Ivanauskas jį apskundęs.

Paklaustas, kaipgi jis nebijo kurti bendrovės pastate, kurį bet kurią akimirką gali praryti žemė, V.Ivanauskas nusijuokė, esą jokių smegduobių po pastatu nėra. Tai parodę ūkininko užsakyti nauji geologiniai tyrimai. Bet teismas atsisakė priimti į bylą šių tyrimų rezultatus.

„Teismas reikalauja nugriauti ūkinį pastatą, kurio net pamatų seniai nėra. Tai ką – reikės jį pastatyti, kad turėčiau ką nugriauti?“ – ironizavo V.Ivanauskas.

Kitų išmokas paėmusių gyventojų pasiaiškinimai, kodėl jie nesikelia iš nesaugių sodybų, dar keistesni. Neaišku, ar savininkai tikėjosi pergudrauti valstybę, ar tik apsimeta kvailiais. Ką slepia jų nuleistas žvilgsnis, per skruostus nubėgusi ašara – šventą naivumą ar suktą protą?

Ką iki šiol galvojo su valstybe žaisdami jų šeimininkai – nesuvokiama. Argumentai glumina arba pribloškia.

Esą tiek metų niekas jų nejudinę, tad nieko ir nedarę. O dabar pinigėlių – nebėra, nebėra ir kur kraustytis gyventi.

Be to, dabar jau gaila tokias gražias sodybas griauti. Kam esą iš viso keltis – jokio pavojaus jose gyventi jie nejaučiantys.

Sodybos gražiai tvarkomos, namai įrenginėjami ir viduje.

Pabiržės seniūnijoje, Naciūnų kaime, Žaliosios g. 7-ąjį namą randame „užrakintą“ šluota. Iki sugrįžta šeimininkė Jadvyga Jurelevičienė, spėjame apsidairyti.

Aplink dailų vieno aukšto namuką dideliais plastikiniais langais – tarp mažesnių ir didesnių akmenų – akį džiugina stropiai prižiūrimi gėlynai. Pievelė lygiai nušienauta.

Baltutėlės užuolaidos išduoda, kad šeimininkė taip pat gražiai tvarkosi ir viduje.

Nutūpusios ant elektros laidų galvas kraipo kregždės. Tylą trikdo tik paukščių čiulbesys.

Ramybė gamtoje, bet ne šeimininkės širdyje. Automobiliu sugrįžusi J.Jurelevičienė prisipažįsta jau žinanti, kad laukia dideli nemalonumai, galbūt net teismas. Prieš porą dienų lankėsi atstovai iš savivaldybės ir pagrasino, kad teks grąžinti pinigus, jeigu neišsikels.

„Tegu reikalauja, ką aš padarysiu? Pinigus nesėkmingai investavau, nebeturiu. Lai atskaičiuoja iš pensijos“, – kalba moteris.

Paimti išmoką ją paprotinusi viena valdininkė. J.Jurelevičienė nesigviešusi svetimų pinigų, bet toji „geradarė“ pamokiusi sąmoningai apgauti valstybę. Esą jeigu duoda, tai ir imk, nebūk mulkė. Įstatymo grąžinti pinigus nesą.

Valdininkės pavardės ir pareigų J.Jurelevičienė neišduoda.

J.Jurelevičienė dievagojosi, kad anuomet jautėsi labai sutrikusi, nežinojo, kaip jai elgtis. Gręžinius ir vienoje, ir kitoje namo pusėje darę geologai išgąsdino įspėdami, kad namas gali griūti. Bet dabar J.Jurelevičienė tuo nebetiki.

„Jei būtų koks pavojus – negi gyvenčiau? Ir kam bus geriau, jei čia bus tuščia vieta? Kam toks užsispyrimas būtinai namą griauti?“ – lyg pamiršusi valstybės skirtus pinigus, klausė 83 metų šeimininkė. Sutrūkinėjusios namo sienos jai baimės nekelia.

Be to, koks gi kieno reikalas – jeigu pavojus ir yra, tai ji pati, o ne kas kitas, rizikuojanti gyvybe ir sveikata. Dabar tokio patarimo ji nebeklausytų ir pinigų neimtų.

Bet šeimininkė ir vėl svyruoja: o ką daryti, jeigu smegduobė iš tikrųjų atsivers, kaip nusipirkti kitą būstą?

J.Jurelevičienė kalbėjo, kad jeigu vis dėlto bus priversta nugriauti namą, kambariuką teks įsirengti šalia stovinčiame ūkiniame pastate. Bet jame nėra vandentiekio, kanalizacijos, o ir dėl kūrenimo būtų problema. Šiame name kartu gyvena du anūkai, jie irgi turėtų ieškotis, kur gyventi.

Kitapus Žaliosios gatvės, 6-ajame name, gyvenančio Algio Stapulionio namuose nerandame.

Kaimynai sako, kad mato jį vis važiuojantį dviračiu – kompensaciją paėmęs vyras esą nusipirko kitą namą ir dabar jį remontuoja.

Pasikalbėti su A.Stapulioniu mums taip ir nepavyko.

Naciūniečių manymu, J.Jure-levičienei nėra ko baimintis – jai tik aptrupėjęs namo kampas, o A.Stapulionio namas tikrai grasinantis prasmegti – po langu buvęs toks plyšys, kad visa plaštaka pralindo.

Panaši situacija – visoje gatvėje, kitiems gyventojams irgi buvę žadėta daryti gręžinius, bet užėjus krizei neliko pinigų.

5-ajame Žaliosios gatvės name gyvenanti Irena Bajarūnienė sakė, kad dėl smegduobių galvos nebesuka. Jų namui didelio pavojaus ir nėra, geologai tepasiūlė sutvirtinti jo pamatus.

Dievas žinantis, kiek tai kainuos, tad gyvenantys su tais pačiais – įtrūkusiais.

Moteris kalbėjo, kad naciūniečiai garsiai nešneka apie kompensacijas paėmusius, bet namų negriaunančius gyventojus.

„Man netrukdo, tegu daro, kaip jiems geriau. Ar aš būčiau ėmusi kompensaciją? Dievas žino, greičiausiai ne, nes neketinu niekur kraustytis“, – sakė I.Bajarūnienė.

Bet kiekvieną dieną kaimynų namo pamatai jai primena, kokią nelaimę gali atnešti smegduobė.

Čia gyvenę Jonas ir Zita Rožėnai daugiau nei prieš dešimtmetį tik per plauką išvengė tikros tragedijos.

Jų veranda akimirksniu prasmego duobėje, o anūkus nuo pražūties išgelbėjo tik laimingas atsitiktinumas. Vaikai buvo ką tik subėgę į kambarį, o jų draugas bandė daryti duris į verandą, vėl pasigirdo baisus trenksmas.

Duobė buvo tokia didelė, kad sunkvežimiai privežė ir privertė gal 30 priekabų molio.

Po šio įvykio ir prasidėjo tyrimai, ar toks pat likimas negresia kitiems kaimiečiams.

Lauke bulves kasanti Z.Rožėnienė, paklausta apie ankstesnį namą, karčiai nusijuokė: „Nereikėjo griauti – pats sugriuvo.“

Po šio įvykio iš streso šeimynykščiams prasidėjo ligos. Z. ir J.Rožėnai gavo mažesnę nei daugelis – apie 16 tūkst. eurų išmoką, bet 5 metus gyveno pas Z.Rožėnienės motiną, nes parduodamų namų nebuvo. Po to nusipirko sodybą gretimoje Likėnėlių gatvėje.

„Ir šitam pamatai nusėdo, sienos trūkinėja. Plytos perskilusios pusiau“, – kalbėjo J.Rožėnas, rodydamas dabartinį namą. Pavojingiausia sausu metu, nes ertmės vandeniui išdžiūvus lieka tuščios.

J.Rožėnas prisipažino, kad baisu gyventi ir šiame name, bet nėra ką daryti.

Šeima jau susipirkusi medžiagas remontui, o pats J.Rožėnas yra statybininkas. Bet trūkinėjant ir skylant sienoms, vis susilaiko, nepradeda remonto. Juk nežinia, ar ir šitas namas nesugrius.

„Kai sėda kuris kampas, visas namas braška. Per kūną tik šiurpuliai nueina“, – prisipažino vyras.

Kaminas ant ūkinio pastato, ir plika akimi matyti, smarkiai pasviręs. Kai pirko sodybą, buvo tiesus lyg styga.

Toje pat seniūnijoje, Kirdonių kaime, išmokas paėmė dviejų sodybų savininkai.

Laisvės gatvės 6-asis namas – didelis, mūrinis ir, iš pažiūros, patvarus.

Bet geologų išvados negailestingos – pavojingų tuštumų yra ne tik po namu, bet ir po ūkiniu pastatu.

Moderniai sutvarkytas ir namo vidus. Nemažame obuolių pilname sode stovi traktorius.

Čia gyvenantį Juozą Šliką prakalbinti sunku. Žmogus prisipažįsta, kad jam baisiai neramu. Bet ne dėl smegduobių, o dėl to, ką reikės daryti, jei teismas privers nugriauti statinius.

J.Šlikas pasakoja, kad imti išmoką prikalbino dabar jau buvusi žmona. Tai ji norėjusi pirkti butą.

Paėmę maždaug 19 tūkst. eurų, įsigijo 3 kambarių butą. Dar 3 tūkst. eurų ėmė paskolos. Planavę kartu gyventi, bet išsiskyrę.

Per skyrybas sutarė, kad butas lieka žmonai ir dviem dukroms, o J.Šlikui – šitas namas.

Su drauge Dalia gyvenantis J.Šlikas sakė prakeikiantis tą dieną, kai susigundė išmoka, – iškraustytas neturėtų nei pinigų, nei kur gyventi.

Dalia svarstė, gal teismas atidėtų terminą pinigams grąžinti bent keleriems metams, nes kurgi reikės paimti tokią sumą?

Pasiteiravus, ar nebaisu gyventi ant tuštumų po pamatais, Dalia tik ranka numoja, esą nieko čia nėra. J.Šlikas pritaria: tuštumų gal ir yra, bet jos nepavojingos.

Sodžiaus gatvės 5-asis namas glaudžiasi prie didžiulių eglių, į sodą ir į kiemą žvelgia trijų dalių langais, viename iš jų – nuo nelaimės saugantys kryželiai.

Gyvatvorė, nupjauta pievelė rodo, kad sodyba – prižiūrima, bet kaimynė sakė, kad šeimininkai atvyksta tik savaitgaliais.

„Neturime ką jiems prikišti – ne koks šiukšlynas, aplinka tvarkinga. Griaus ar ne – ne mūsų reikalas“, – sako prisistatyti nesutikusi kaimynė. Po ūkiniu pastatu, nustatę geologai, tuštumų nėra.

Jų šeima taip pat galėjusi pasinaudoti kompensacija, bet vyras rėžęs, kad niekur nelakstys ir niekur neis. Taigi pinigų ir atsisakė. O tiems, kas paėmė, matyt, teksią namus griauti.

Kirdonietė sako, kad visas kaimas pilnas mažesnių ar didesnių smegduobių.

„Mums šito namo tikrai užteks, nenugarmėsime“, – kalba šeimininkė. Su šypsena ji pasakoja apie vaikų draugus – kai šie atvyksta į svečius, jų tėvai vis nerimauja dėl jų saugumo.

Biržuose, Sąjungos gatvės 28-ajame name, gyvenantis Rimantas Morkūnas jau mynė teismų slenkstį. Byla prieš kelias dienas jam buvo nutraukta, nes R.Morkūnas pasižadėjo valstybei grąžinti jam sumokėtą išmoką. Šeimininko namuose nerandame, bet ir plika akimi matyti įskilęs kampas namo viršuje.

Šalia R.Morkūno gyvenantis kaimynas sako dėl tokių įtrūkimų nematantis bėdos – pastatas sutvirtintas, todėl dar stovėsiąs 100 metų.

Vyriškis tvirtino, kad nekalbėjo su kaimynu nei apie valstybės išmoką, nei apie artėjantį teismo posėdį. Jo paties namas irgi skilinėjantis, esą pabandyk surasti Biržuose sveikutėlį pastatą – vargu bau pavyks.

Sienos nukentėjusios ir prieš kelerius metus laukuose išminuotojams sprogdinant galingą bombą. „Tokia bomba būtų viską nušlavusi 2 kilometrų spinduliu aplink. Ją sprogdinant drebėjo žemė po kojomis, trūkinėjo sienos“, – sako kaimynas.

Pažadą išsikelti ir nugriauti nesaugų namą Biržuose ištesėjo tik viena Ramunių gatvės 11-ajame name gyvenusi šeima. Sodybos vietoje net sausros metu gražiai sudygusi pievelė, o po ją laksto, matyt, kaimynų piktas šuo.

Pabiržės seniūnijos Daumėnų kaime gyvenusi garbaus amžiaus vaikų neturinti moteris nusipirko butą ir išsikėlė, bet namas tebestovi. Ūkininkaujantys kaimynai jame laiko grūdus.

Kiti naciūniečiai prižiūri didžiulę smegduobę savo pačių kieme. Iš tvora aptvertos duobės išaugęs medis. Šeimininkė sako, kad į ją ne tik negalima pilti šiukšlių, bet dar tenka lipti į duobės dugną, jei vėjas įneša kokį popiergalį.

Bet 7 metus Naciūnų kaime gyvenanti Stasė Briedienė gyvena visai kitokiomis problemomis. Moteris tikina, kad bijo su šeima gyventi savo namuose ir iš karto išsikeltų, jei tik gautų paramą, bet sulaukė vietinės valdžios akibrokšto.

Praėjusią žiemą rajono taryboje išprašiusi paramos – 8 tūkst. eurų – geologiniams tyrimams atlikti, moteris po pastarojo posėdžio vėl liko be nieko.

Sprendimas skirti lėšų buvo atšauktas, nes to pareikalavo Vyriausybės atstovė Rasa Šošič.

Politikai be ilgų ginčų savo sprendimą panaikino, tik „valstietis“ Viktoras Rinkevičius stebėjosi, ar galima taip lengva ranka palikti žmogų nelaimėje.

„Lengviausia pasakyti, kad nutarimas netinkamas, nėra lėšų – ir viskas, neieškoti kitų būdų“, – sakė jis.

Telefonu R.Šošič korespondentei patvirtino, kad rajono valdžia, jei tik norėtų, galėtų pagelbėti S.Briedienei.

Savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Pauža tarybos nariams sakė, kad išeitis viena – įsteigti specialų fondą.

„Panevėžio rytas“ jau yra rašęs, su kokiu siaubu gulasi ir keliasi S.Briedienė.

Geologai nustatė, kad jos sodyboje gyventi pavojinga dėl karstinių reiškinių, bet tikrai grėsmei išaiškinti reikia išsamesnių tyrimų – kokio dydžio yra ertmės po dolomitu, galima nustatyti tik padarius 40–45 metrų gręžinius.

Specialistams patvirtinus, jog situacija yra ekstremali ir sodyboje gali atsiverti smegduobė, savivaldybė kreiptųsi į Vyriausybę, kad ši skirtų lėšų S.Briedienės šeimai persikelti kitur gyventi.

Po namu lyg perkūnas nugriaudėję dundesiai atėmė jos šeimos ramybę, paauglė dukra viena niekad nepaliekama namuose.

S.Briedienė prisipažino dabar šiek tiek apsipratusi su pavojumi, bet iš pat pradžių prieš guldama prašydavusi Dievo leisti rytą atsibusti, o rytą jam dėkodavo, kad naktį smegduobė nepasiglemžė jų šeimos.

Didelį nerimą jai kelia ir iš po žemių viename namo kampe sklindantis šaltis.