Tiems, kurie neturi nuosavo dviračio, po patį Vilnių bene patogiausia keliauti naudojantis „Cyclocity“ sistema. Be šios sistemos, mieste yra ne vienas privatus dviračių nuomos punktas. Jei ketinate ne tik pasivažinėti, bet ir užsukti į muziejus, bažnyčias, kitas lankytinas vietas ar užkąsti kavinėje, pasirūpinkite savo ar išsinuomoto dviračio saugumu.
Pirmasis objektas, kur jus nukreipia Vilniaus turizmo informacijos centras ir konferencijų biuras, yra Lietuvos geležinkelių muziejus (Geležinkelio g. 16). Geležinkelių muziejus savo metus skaičiuoja nuo 1966 m. Muziejus įsikūręs istoriniuose XIX a. pastatytuose Vilniaus geležinkelio stoties keleivių rūmuose. Muziejaus salėse rasite autentiškų eksponatų ir modelių, o žaismingai riedantys mažučiai traukinukai vaikams suteiks daug džiaugsmo. Vidaus ir lauko ekspozicijų lankymas suaugusiajam kainuoja 1,25 euro, moksleiviams, studentams, pensininkams – 0,65 euro.
Nuo muziejaus keliaukite apžiūrėti Aušros vartų (Aušros Vartų g. 12). Tai – vienas Vilniaus miesto simbolių. Jie pirmą kartą paminėti 1514 m. Vilniaus miesto gynybinė siena turėjo dešimt vartų, tačiau išliko tik vieni. XVII a. prie Aušros vartų buvo pristatyta medinė koplyčia ir į ją perkeltas stebuklingasis Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas. Stebuklingas paveikslas Aušros vartų koplyčioje – vienas žymiausių renesanso tapybos kūrinių Lietuvoje, nutapytas XVII a. pagal Nyderlandų dailininko Marteno de Voso pavyzdį. Paveikslą garbina ir laiko stebuklingu ir katalikai, ir stačiatikiai, ir unitai (graikų apeigų katalikai).
Visai čia pat – Šv. Dvasios cerkvė (Aušros Vartų g. 10). Cerkvės ir vienuolyno kompleksas šioje vietoje veikia nuo 1567 m. Vilniaus Šv. Dvasios cerkvė – vieninteliai stačiatikių maldos namai Lietuvoje, pastatyti pagal barokinės bažnyčios lotyniškojo kryžiaus planą. Cerkvės interjerą puošia lipdiniai ir skulptūros iš stiuko, o tai nėra įprasta kitų kraštų stačiatikių cerkvėms. Šventosios Dvasios cerkvės centre, puošniame relikvijoriuje, ilsisi trijų stačiatikių šventųjų palaikai – Antano, Eustatijaus ir Jono.
Toliau kelyje - Šv. Kazimiero bažnyčia (Didžioji g. 34). Bažnyčios statybą 1604 m. pradėjo jėzuitai. Ji buvo skirta šventojo karalaičio Kazimiero atminimui. Pasak legendos, kertinį akmenį iš Antakalnio į miesto centrą rideno 700 žmonių. Šiandien akmenį vis dar galima pamatyti fasado sienoje. Bažnyčia baigta statyti apie 1614 m. ir tai yra vienas ankstyviausių baroko statinių mieste. 1812 m. bažnyčia buvo smarkiai apgadinta, paversta sandėliu. Po 1830–1831 m. buvo perstatyta į cerkvę. Šioje cerkvėje yra meldęsis garsusis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis. XX a. pirmoje pusėje bažnyčia buvo grąžinta katalikams, bet Antrojo pasaulinio karo metais vėl nukentėjo, buvo uždaryta. 1961 m. čia įrengtas ateizmo muziejus. Bažnyčia grąžinta tikintiesiems 1989 m.
Kitapus Šv. Kazmiero bažnyčios stovi Vilniaus rotušė (Didžioji g. 31). 1387 metais Lietuva tapo krikščioniška valstybe, o Vilniaus miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir atsirado poreikis pasistatyti miesto valdžios būstinę. Kadangi šioje vietoje buvo pagrindinė miesto aikštė, čia ir buvo pastatyta rotušė. Pastate įsikūrė magistratūra (kitaip tariant, miesto valdyba), taip pat teismo salės, iždinė, archyvas, ginklų bei amunicijos sandėlis ir patalpos, kur buvo saugomi matavimo vienetų etalonai. Šiandien Vilniaus rotušė – reprezentacinis pastatas.
Stiklių, Gaono, M.Antokolskio, Žydų g. žymi Mažąjį getą. Žydams pamažu kuriantis Vilniuje, formavosi jų gyvenamasis kvartalas. Nacių okupacijos metais jame suformuotas mažasis getas, į kurį prievarta suvaryta apie 11 tūkst. žydų. Mažasis getas likviduotas iki 1941 m. spalio 21 dienos, o visi jame buvę žydai – nužudyti. Stiklių, Gaono, M.Antokolskio, Žydų gatvių sankryža – žydų kvartalo širdis, menanti XVII–XVIII a. čia buvusį Stiklo turgų, gausybę klegančių žydų prekeivių. Name, kurio adresas Didžioji g. 25, gimė ir gyveno įžymusis žydų kilmės skulptorius M.Antokolskis.
Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4) įsikūrusi puošniuose ir erdviuose grafų Chodkevičių rūmuose, pasižyminčiuose įspūdingais vėlyvojo klasicizmo interjerais. Šios galerijos nuolatinėje ekspozicijoje galima susipažinti su Lietuvos dailės raida nuo XVI a. iki XX a. pradžios. Ypač vertinga yra XVIII–XIX a. Vilniaus meno mokyklos dailininkų kūrinių kolekcija. Galerijoje nuolat rengiamos įvairios parodos, kultūros vakarai, klasikinės muzikos koncertai. Parodų, ekspozicijos lankymas suaugusiesiems kainuoja 1,74 euro, bilietas su nuolaida – 0,86 euro.
Keliaukite Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų (Katedros a. 4) link. Valdovų rūmai buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija, perkelta iš Vilniaus Aukštutinės pilies. Po XVI a. rekonstrukcijų rūmai sudarė netaisyklingą keturkampį su uždaru vidiniu kiemu ir tapo renesansiniu paminklu. XVII a. pradžioje baroko stiliumi rūmus rekonstravo Žygimantas Vaza. Čia susitelkė senosios Lietuvos politinis ir kultūrinis gyvenimas, pasirodė pirmieji Lietuvoje teatro vaidinimai ir nuskambėjo pirmoji opera. XVII a. viduryje po karų su Maskva rūmai buvo nuniokoti ir apleisti, o 1799–1801 m. nugriauti. Šiuo metu atstatytuose Valdovų rūmuose veikia muziejus, kuriame galima apžiūrėti dvi nuolatines ekspozicijas, atspindinčias istorinės rezidencijos funkcijas. Valdovų rūmų muziejaus lankymo bilietas kainuoja 2,9 euro, moksleiviams, studentams, senjorams taikoma 50 proc. nuolaida. Vaikai iki 7 metų įleidžiami nemokamai.
Kitas objektas, kuriame rekomenduojama apsilankyti, - Vilniaus Arkikatedra bazilika (Katedros a. 1). Tai svarbiausia Lietuvos bažnyčia, pastatyta pagoniškos Perkūno šventyklos vietoje po Lietuvos krikšto. XVIII a. pabaigoje architektas L.Gucevičius katedrą perstatė klasicizmo stiliumi, tačiau išsaugojo baroko šedevrą – Šv. Kazimiero koplyčią. Čia esančiame sidabriniame sarkofage ilsisi Lietuvos ir Lenkijos šventojo globėjo palaikai. Arkikatedros požemiuose buvo laidojami žymūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonės: didikai, vyskupai, kunigaikščiai. Sovietmečiu uždaryta ir koncertų bei parodų sale paversta katedra vėl grįžo tikintiesiems tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Ant bažnyčios frontono skulptorius S.Kuzma atkūrė ir sovietmečiu sunaikintas Šv. Stanislovo, Šv. Elenos ir Šv. Kazimiero statulas. 1993 m. katedroje lankėsi popiežius Jonas Paulius II.
Traukite toliau – į Pinigų muziejų (Totorių g. 2/8), kurio lankymas nemokamas. Muziejus įsikūręs Gedimino pr. ir Totorių g. sankirtoje. Čia, per du aukštus išsidėsčiusiose penkiose salėse, lankytojai gali susipažinti su pasaulio pinigų ir bankininkystės istorija, Lietuvos pinigais, bankininkystės raida mūsų šalyje nuo pirmųjų kredito įstaigų atsiradimo iki šių dienų. Ekspozicijose gausu interaktyvių mokomųjų priemonių, teminių filmų, žaidimų.
Kitas objektas – Genocido aukų muziejus (Aukų g. 2A). Nacių laikais šiame pastate veikė gestapas, sovietinės okupacijos metais – KGB, kur buvo laikomi, kankinami ir žudomi kovotojai už Lietuvos valstybingumą. Šiuo metu čia veikia Genocido aukų muziejus, pastato fasade iškalti žuvusių rezistentų vardai, šalia pastatytas paminklas – lauko akmenų piramidė. Pastato pusrūsyje išlikęs vidaus kalėjimas – tardymo izoliatorius, kuriame nuo 1940 m. rudens iki pat 1987 m. buvo kalinami okupacinei valdžiai besipriešinantys Lietuvos gyventojai. Lankytojai čia gali susipažinti su įvairiomis ekspozicijomis, kurios atspindi Lietuvos žmonių rezistencijos istoriją. Bilietas į muziejų suaugusiesiems kainuoja 4 eurus, moksleiviams, studentams ir pensininkams – eurą. Bilietas suteikia galimybę tą pačią dieną lankytis Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse (Žirmūnų g. 1F, 1N).
Greta Genocido aukų muziejaus – Lukiškių aikštė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais aikštės teritorija buvo Vilniaus priemiestis. XIX a. čia buvo įkurta Turgaus aikštė, kurioje vykdavo ir garsiosios Kaziuko mugės. Lukiškių aikštė į valstybingumo istoriją pateko nuslopinus 1863 m. sukilimą prieš caro patvaldystę. Tarpukariu pastatyta atminimo lenta su įrašu „1863“, primenanti apie Abiejų Tautų Respublikos žmonių kovas už laisvę, siekiant atkurti valstybingumą.
Keliaudami Gedimino pr. toliau, prieisite Seimo rūmus (Gedimino pr. 53). Seimo rūmai – Lietuvių tautos pasipriešinimo sovietinei okupacijai simbolis. 1990 m. kovo 11 d. rūmuose buvo paskelbtas aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1991 m. sausio 13 d. sovietų kariuomenės siekį užimti rūmus apgynė dešimtys tūkstančių žmonių. Šį įvykį primena barikadų liekanos ir paminkliniai ženklai.
Giliau į Vilnių – apžiūrėsite Žvėryno medinę architektūrą. Nuo XVI iki XIX a. vidurio dabartinio Žvėryno teritorija priklausė Radviloms. Tai buvo miškas su specialiai laikomais žvėrimis medžioklei (iš čia ir kilo vietovės pavadinimas). XIX a. teritorija suskirstyta sklypais, kuriuose miestiečiai statėsi medines vilas poilsiui, dalis jų išliko iki šių dienų. 1901 m. Žvėrynas prijungtas prie Vilniaus miesto. 1907 m. pastatytas naujas tiltas.
O dabar – arčiau gamtos – į Vingio parką (M.K.Čiurlionio g. 100). Neries upės vingyje 160 hektarų plote įsikūręs Vingio parkas XV–XVI a. priklausė Radviloms, vėliau – vyskupui Ignui Masalskiui, dar vėliau – Vilniaus generalgubernatoriui Leontijui Beningsenui, kuris pasistatė pušyne puošnius vasaros rūmus. 1919 m. atgimus Vilniaus universitetui, buvusio dvaro rūmuose Vingio parke buvo įkurtas Botanikos sodas. XX a. viduryje sodą nuniokojo potvynis ir karas. Didžioji atkuriamo sodo dalis buvo perkelta į kitą vietą. Netoli nuo įėjimo į Vingio parką iš M.K.Čiurlionio gatvės pusės stovi klasicistinė koplyčia, o šalia jos yra vokiečių karių kapai. Parko centre esančioje estradoje vyksta įvairūs koncertai, renginiai, šventės. 1988 m. stadione prie estrados vyko Sąjūdžio mitingai, o 1993 m. popiežius Jonas Paulius II laikė mišias.
Viena gražiausių cerkvių Vilniaus mieste - Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė (J.Basanavičiaus g. 27). Jos gausiai puošta išorė, interjeras – įnoringas. Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė pastatyta 1913 m., dar vadinama Romanovų vardu. Cerkvė pastatyta minint 300-ąsias Romanovų dinastijos metines. Šventinimo ceremonijoje apsilankė ir Didžioji kunigaikštienė Jelizaveta Romanova, šiuo metu garbinama kaip šventoji kankinė.
Galiausiai pasiekite K.Kalinausko g. 1, kur stovi paminklas Frankui Zappai (skulptorius Konstantinas Bogdanas). Jis – žymus Amerikos kompozitorius, gitaristas ir dainininkas. Šis savito stiliaus kūryba išsiskyręs atlikėjas vadinamas moderniosios muzikos tėvu. Franko Zappos muzika pasižymi psichodeliniu stiliumi ir parodijos elementais, ji jungia roko, džiazo, avangardo ir elektroninę muziką.
Kiek laiko numatyti objektams apžiūrėti? Kiekvienam muziejui reikės skirti valandą dvi, bažnyčioms – po 15–30 minučių, o kitus objektus apžiūrėsite važiuodami ar trumpam prie jų stabtelėdami.
Didžiąją 9 km ilgio maršruto dalį važiuosite dviračių takais, tačiau keletą kilometrų teks numinti gatvėmis. Važiuodami dviračiu išlikite budrūs, saugokite save ir aplinkinius bei nepamirškite laikytis KET taisyklių.
