Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija (LSVKA), vienijanti 11 bendrovių, užimančių apie 70 proc. rinkos, pritaria reikalavimui, kad paslaugų teikėjai vertintų asmenų, kurie prašo kredito, kreditingumą. Siūloma numatyti, kad gavėjų duomenų tikrinimas registruose ir duomenų bazėse būtų tik vienas iš kreditingumo vertinimo etapų, taip pat papildomai įvertinant ir kitas asmenų pajamas bei įsipareigojimus, kurie nenurodomi duomenų bazėse.
Tai svarbu ir pačioms įmonėms, mat jos kreditus teikia iš savo lėšų ir yra suinteresuotos, kad vartotojai į kreditų grąžinimą žiūrėtų atsakingai.
„Svarbu laikytis nuostatos, kad ne tik kreditų teikėjai turi skolinti atsakingai, bet ir asmenys privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai. Tokia pareiga numatyta ir Europos Tarybos direktyvoje dėl vartojimo kredito sutarčių. Direktyvoje nurodyta, kad vartotojai taip pat turi veikti apdairiai ir laikytis sutartinių įsipareigojimų. Šiuo atveju kredito gavėjai privalo pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines aplinkybes. Pastaruoju metu atsakingo skolinimosi nuostatos tarsi pamirštamos“, – sako LSVKA prezidentas Liutauras Valickas.
Apsigalvoti – 14 dienų
Anot jo, ir šiuo metu šiuo metu smulkiuosius vartojimo kreditus teikiančios bendrovės atsakingai vertina visų klientų mokumą remiantis informacija apie jų gaunamas pajamas, turimus finansinius įsipareigojimus, nes tai daryti įpareigoja Lietuvos banko Vartojimo kreditų mokumo vertinimo ir atsakingo skolinimo nuostatai. Tam pasitelkiama net keliolika duomenų bazių ir registrų.
Be to, kreditų gavėjai, vadovaudamiesi Europos Sąjungos teise ir Lietuvos įstatymais, gali atsisakyti paslaugos per 14 dienų, jeigu pakeitė nuomonę ir mano, kad priėmė neteisingą sprendimą.
„Šiuo atveju pasiūlymas suteikti dar 2 dienų „atvėsimo“ laikotarpį yra tiesiog perteklinis, nes atsisakyti kredito galima per dvi savaites. Be to, įstatymo projekte numatytos išimtys, pavyzdžiui, lizingo bendrovėms. Tačiau tai iškraipo rinkos sąlygas ir konkurenciją. Mes siūlome apsvarstyti galimybę apriboti kreditų teikimą naktį arba grynaisiais pinigais ne prekybos vietose, nes čia tikrai galima įžvelgti neatsakingo išlaidavimo galimybių“, – siūlo L. Valickas.
LSVKA vadovas taip pat ragina sukurti visoms įmonėms privalomą asmenų, dėl kurių yra pateikti prašymai neleisti jiems sudaryti vartojimo kredito sutarčių, registrą, kuris atsakymus į bendrovių užklausas teiktų automatiškai ir realiu laiku. Tai būtų dar vienas įrankis, užtikrinantis vartotojų teises.
Kainą siūlo diferencijuoti
LSVKA taip pat pritaria Finansų ministerijos siūlomam bendros vartojimo kredito kainos metinės normos (BVKKMN) diferencijavimui atsižvelgiant į kredito dydį ir trukmę. Toks diferencijavimas taikomas daugelyje šalių. Smulkiems vartojimo kreditams (200 – 300 eurų) metinės normos riba galėtų sumažėti iki 180 proc., o didesniems ir ilgesniam laikotarpiui išduodamiems kreditams ji galėtų būti apribota labiau.
„Svarbu pabrėžti, kad Europos Tarybos direktyva dėl vartojimo kredito sutarčių, kurią Lietuva privalėjo perkelti į savo teisę, numato kreditų nuo 200 iki 75 000 eurų reglamentavimą.
Mažesnių vartojimo kreditų kaina ir griežti mokumo tikrinimo reikalavimai nedidelius vartojimo kreditus daro nepatrauklius kreditų teikėjams. Dėl to mažas pajamas gaunantys asmenys, iškilus būtinybei, netenka galimybės trumpam laikui pasiskolinti nedidelę pinigų sumą“, – tvirtina L.alickas.
Pasak jo, būtent dėl to bendra visų dydžių kreditams taikoma kredito kainos metinė norma neatitinka realių rinkos sąlygų. Toks reguliavimas, naujausiais Lietuvos banko duomenimis, sumažino mažųjų kreditų paklausą, tačiau paskatino vartotojus imti didesnius kreditus ilgesniam laikui, o didesnę sumą grąžinti yra sudėtingiau.
„Siūlydamas Vartojimo kreditų įstatymo pataisas, Lietuvos bankas pateikia susikaupusių skolininkų skaičių, kuris susidarė per visą laikotarpį, kai ši statistika vedama, ir jį lygina su kreditų skaičiumi, išduotu per pastarąjį ketvirtį ar metus. Tai klaidinga. Reikėtų skaičiuoti, kiek kreditų išduota per metus, ir kokia dalis tais metais išduotų kreditų vėluoja. Tuomet matytume, kad su sunkumais susiduria kas keturioliktas, o ne kas ketvirtas klientas“, – sakė L.Valickas.
Jį stebina ir tai, kad Lietuvos bankas 2015 metais tebesiūlo tuos pačius įstatymo pakeitimus, kuriuos pateikė dar prieš dvejus metus, nors 2013-aisiais Vartojimo kredito įstatymas buvo sugriežtintas – iki 200 proc. apribota BVKKMN, įsigaliojo paties Lietuvos banko Atsakingo klientų mokumo vertinimo ir skolinimo nuostatai, kuriuose numatyta, kad visų kreditų įmokos negali viršyti 40 proc. asmens pajamų, o tai gerokai pakeitė situaciją rinkoje.
„Per pusantrų metų nuo sugriežtinto reguliavimo matomi akivaizdūs pokyčiai ir naujos tendencijos rinkoje – atsirado naujų alternatyvių skolintojų, dėl apribojimų pradėjo augti kreditų sumos ir ilgėti terminai. Todėl labai keista, kad bankas teikia tuos pačius pasiūlymus, kurie nėra adekvatūs šiandieninei situacijai rinkoje ir kai kur yra pertekliniai, o kai kur – netgi nepakankami“, – mano L.Valickas.
