ESTT generalinis advokatas Pedro Cruzas Villalonas, sertifikatų savininkams pateikęs savo išvadą dėl indėlininkų draudiminės apsaugos, ESTT siūlo patvirtinti, kad „nekyla abejonių, jog pagal Indėlių direktyvą Lietuva galėjo netaikyti garantijos arba taikyti mažesnę garantiją indėlių sertifikatams, kurie suprantami kaip perleidžiamos finansinės priemonės, nes dėl nurodytų priežasčių pagal Sąjungos teisę jiems būdingas perleidžiamumas“.
Savo išvadoje generalinis advokatas taip pat pažymėjo, kad tuomet, jei „dėl savo charakteristikų ginčijamos finansinės priemonės nebūtų perleistos ir dėl to, nepaisant jų pavadinimo, jos nebūtų indėlių sertifikatai tikrąja šio žodžio prasme, jų neapimtų Indėlių direktyvoje numatytos išimties galimybė.“
Tai reiškia, kad indėlio sertifikatų draudiminė apsauga turėtų būti taikoma „Snoro“ indėlių sertifikatų atžvilgiu, jeigu Lietuvos teismai konstatuos, jog „Snoro“ indėlių sertifikatai negalėjo būti perleidžiami.
Lietuvos bankas savo oficialiame rašte, pateiktame dar 2013 m. advokatui Deiviui Valiuliui, yra patvirtinęs, kad „Bankrutavusio banko „Snoras“ platinti indėlio sertifikatai negalėjo cirkuliuoti kapitalo rinkoje, todėl nebuvo laikomi perleidžiamaisiais vertybiniais popieriais pagal FPRĮ ir VPĮ¹“.
Pasak „Balticlaw“ advokato Deivio Valiulio, tai yra nuosekli Lietuvos banko pozicija, vertinant indėlio sertifikatą, kaip neperleidžiamą vertybinį popierių.
„Priešingu atveju Lietuvos bankui grėstų ieškiniai dėl žalos atlyginimo, kadangi Lietuvos bankas privalėjo užtikrinti įstatyminių reikalavimų perleidžiamųjų vertybinių popierių atžvilgiu įgyvendinimą.
O tai, savo ruožtu, „Snoro“ indėlių sertifikatų patekimą į rinką būtų padarę negalimu. Pažymėtina, kad gali būti prekiaujama ir žmonėms gali būti siūlomi tik tie vertybiniai popieriai, apie kuriuos informaciją yra įvertinęs ir patikrinęs Lietuvos bankas, kas atitinkamai garantuotų investuotojų teisių apsaugą“, – sakė D.Valiulis.
