Lito istorija: kaip pinigų gamybą temdė ir KGB šešėlis

Keliauninkai vėl susitinka po vidurnakčio atokiame kalnų viešbutuke pakeliui į Lozaną.

Rytą jų laukia susitikimas su kompanijos, gaminančios spausdinimo mašinas, atstovais, o antrojoje dienos pusėje – derybos Ciuriche, firmoje OF, kuri spausdina pinigus, vertybinius popierius ir bankų kreditines korteles.

Deryboms Ciuriche ir Lozanoje vadovauja tuometinis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Bronius Povilaitis.

Drauge su juo iš Lietuvos į Vokietiją ir Šveicariją vyksta Pramonės ir statybos banko valdytojas Romualdas Visokavičius, Aukščiausiosios Tarybos deputatas Vladas Terleckas, o Svistalyje prie jų prisijungia tada jiems dar nepažįstamas Australijoje gyvenantis Kęstutis Lynikas, kurį, kaip pinigų specialistą, pakviečia padirbėti Lietuvos labui atsikūrusios valstybės vadovybė, su kuria jis susipažįsta viešėdamas pas gimines Lietuvoje.

Susitikimus Šveicarijoje organizuoja vienas Vokietijos eksporto ir importo bendrovės „Mabre Handels Kontor“ vadovų L.Breyeris, kuris ministrės pirmininkės Kazimieras Prunskienės paprašytas ieškojo kompanijos, palankiausiomis sąlygomis sutiksiančios atspausdinti litus.

1990 metų pavasarį Lietuvos Vyriausybė dar nebuvo apsisprendusi, ar savus pinigus gaminti Lietuvoje ir pirkti specialią mašiną, ar jų gamybą patikėti užsienio kompanijai. Abi šias galimybes Lietuvos delegacija turėjo išsiaiškinti Ciuriche ir Lozanoje, kur ji vyko pagal išankstinį L.Breyerio susitarimą su kompanijomis.

Lietuvos delegacijai atvykus į Lozaną, paaiškėjo, jog iš vakaro ar prieš kelias dienas pinigų spausdinimo mašinų gamybos kompaniją aplankė vienas iš SSRS „Gosznak“ vadovų ir pagrasino, jog „Gosznak“, kuris pirko pinigų spausdinimo mašinas iš šios firmos, atsisakys būsimų kontraktų, jeigu Lozanos kompanija parduos Lietuvai ar kuriai nors kitai Baltijos valstybei mašiną pinigams spausdinti.

Taip žlugo iliuzijos apie konspiracinę kelionę, o šios kelionės aprašymas iki smulkmenų tapo žinomas tuomet Vilniuje vis dar tebeveikusiam SSRS KGB skyriui. Ir nors Lietuva jau buvo nepriklausoma valstybė, žmonių, prisilietusių prie lito paslapties, likimai klostėsi itin mįslingai.

Kęstutis Lynikas – dzūkų kilmės Australijos lietuvis – tapo garsiu pinigų specialistu svetur – koalų ir kengūrų tėvynėje, kur jį nubloškė Antrojo pasaulinio karo audra.

1990 metais, Lietuvai ruošiantis spausdinti savus pinigus, Lietuvos banko vadovui B.Povilaičiui mirtinai reikėjo pinigų spausdinimo reikalus išmanančio žmogaus.

K.Lynikas tapo vieninteliu Lietuvos banko ir K.Prunskienės Vyriausybės konsultantu, sugebančiu aiškiai nusakyti, kaip turi atrodyti popierinis pinigas.

Praėjus trejiems metams, 1993-iųjų vasarą, K.Lynikas man pasakojo, jog 1990 m. daugiausia dėmesio Lietuvoje jam rodęs Užsienio ekonominių ryšių departamento generalinis direktorius Rimantas Purtulis, kuris netrukus tyliai persikraustė į Lietuvos banką ir tapo vyriausiuoju ekspertu, atsakingu už litų gamybą.

Anot K.Lyniko, R.Purtulis stropiai užsirašinėdavęs visus jo patarimus, kaip turi atrodyti litai, kaip rašyti pinigų gamybos kontraktą ir pan.

Geležinė uždanga tarp litų ir K.Lyniko nusileido 1990 metų gruodį, kai Vyriausybė ir Lietuvos bankas pasirašė sutartį su Amerikos kompanija „US Banknote Company“ (vėliau pasivadinusia „US Banknote Corporation“), o svarbiausiu žmogumi, atsakingu už litų gamybą, tapo buvęs KGB agentas R.Purtulis – „Detalė“.

K.Lynikas daugiau neberūpėjo nei R.Purtuliui, nei kam nors kitam Lietuvos banke, o B.Povilaitį taip pat žaibiškai pakeitė naujas Centrinio banko vadovas Vilius Baldišis. Šis daugiau kaip dvejus metus elgėsi taip, tarsi niekad nebūtų girdėjęs apie K.Lyniką – visi jo laiškai, siųsti iš Australijos ir adresuoti naujajam Lietuvos banko vadovui, dingo kaip į vandenį.

Tais laikais, keliaudami per Maskvą, laiškai galėjo ir nepasiekti Lietuvos. Tačiau nuo vieno fakto V.Baldišis niekur pasislėpti negali: K.Lyniką pažinojo ir apie jo profesiją bei sugebėjimus žinojo pagrindinis Lietuvos banko ideologas 1990-1992 metais, buvęs jo vadovo V.Baldišio dėstytojas Vilniaus universitete, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas V.Terleckas.

Pirmasis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Bronius Povilaitis buvo lengviausia politinių intrigų auka visoje litų gamybos istorijoje. 1990 metų pradžioje dirigavęs litų gamybai, jis be mūšio užleido savo kėdę V.Baldišiui tų pačių metų liepos mėnesį.

Ekspremjerė K.Prunskienė su pasidygėjimu prisiminė, kaip agresyviai Aukščiausiojoje Taryboje, įvairiuose Vyriausybės pasitarimuose dėl nacionalinės valiutos, bankų sistemos ir kitais klausimais prie sienos B.Povilaitį rėmė deputatas Vladas Terleckas ir Vilniaus universiteto profesorius Stasys Uosis.

Jiems žūtbūt reikėjo vietos Lietuvos banke savo „bene gabiausiam“ mokiniui V.Baldišiui, kad patys galėtų semti pinigus iš atlapos Lietuvos banko kišenės.

Tačiau aplink K.Prunskienės ministrų kabinetą pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais ratu vaikščiojo daugiau pretendentų į Lietuvos banko vadovus, visada jai patarnauti pasirengusių žinomų šalyje pramonės įmonių bei likviduojamų sovietiniu bankų vadovų.

Ypač pavojingai prie litų 1990-aisiais priartėjo SSRS pramonės ir statybos banko Lietuvos skyriaus valdytojas R.Visokavičius. Dar B.Povilaičio kvietimu jis dalyvavo derybose su Vokietijos ir Šveicarijos pinigų gamintojais.

Tada jis susibičiuliavo ir su pinigų specialistu K.Lyniku. Be to, R.Visokavičius turėjo jauną, Jungtinėse Valstijose vakarietiškos bankininkystės mokslų kandusią komandą, kuri 1990 m. neišvengiamai pakliuvo į KGB taikiklį. 1990 m. birželio 24 d. telefoninio pokalbio šifrograma iš KGB archyvų. Abonentas iš JAV (du žmonės) kalbasi su abonentu iš Lietuvos:

„Perduokite Čekanauskui, kad ruoštų uždarą kabinetą darbui. Duryse turi būti įstatyta akutė stebėjimui. Į kabinetą gali įeiti tik darbuotojai su specialiais leidimais, o durys turi turėti kodą.

(...) Galėtumėte atvažiuoti pas mus padirbėti... Mes šiandien su jais apie tai kalbėjome, bet jie pasakė, kad būtų geriau, jeigu mūsų žmonės atvažiuotų pas juos. Jie kalba, kad galėtų mūsų žmones geriau išmokyti vietoje (...).

Jie mums davė vieną instrukcijų knygą, kurią reikėtų išsiversti...“

Apie ką kalba du pašnekovai iš Amerikos ir su kuo? Ir kodėl šis pokalbis domino KGB 1990 metų vasarą, jau po Nepriklausomybės atkūrimo?

Du balsai iš Amerikos, kurių pasikalbėjimą su tuometiniu Pramonės ir statybos banko valdybos pirmininku R.Visokavičiumi užfiksavo KGB, - Gintauto Preidžio ir Sauliaus Anužio.

G.Preidys – vienas iš Pramonės ir statybos banko vadovų – drauge su kitais trimis šio banko darbuotojais Amerikos lietuvio S.Anužio (tuomet dirbusio Mičigano valstijos senate) pastangomis 1990 metų gegužės ir birželio mėnesiais stažavosi Niujorko ir Detroito bankuose.

Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Pramonės ir statybos bankas atsidarė korespondentinę sąskaitą Detroite, „Manufactures“ banke. Lietuvoje tai buvo pirmoji veikianti sąskaita, per kurią buvo galima atsiskaitinėti su klientais užsienyje, aplenkiant SSRS „Vnešekonombak“ banką, kas, be abejo, nepatiko sovietinei Maskvos valdžiai ir KGB.

Lietuvos bankas, vadovaujamas V.Baldišio ir jo pavaduotojo Edmundo Žukausko, dėl to taip pat nedžiūgavo.

Tuometinė Lietuvos banko valdyba nusprendė likviduoti SSRS pramonės ir statybos banko Lietuvos skyrių iki 1990 m. pabaigos. 1990 metais vienas šio banko darbuotojų man parodė dokumentą, kurį pamačiusi negalėjau patikėti savo akimis.

1990 m. spalį jaunos nepriklausomos valstybės jaunas, komunizmo bacilos lyg ir nepagraužtas Lietuvos banko vadovas V.Baldišis rašo skundą į Maskvą, SSRS pramonės ir statybos banko valdytojui, nurodydamas, jog šio banko Lietuvos skyriaus vadovas R.Visokavičius dirba ne pagal SSRS bankų instrukcijas, o visokiais būdais bando Lietuvos įmonių uždirbtas lėšas panaudoti Lietuvos reikmėms.

Pateikiame faksimiles čia minėtojo skundo, kuris 1990 m. spalio 16 d. buvo išsiųstas į Maskvą SSRS pramonės ir statybos banko pirmininkui J.Dubeckojui.

Štai kaip skamba keletas į Maskvą siųsto skundo punktų: „Lietuvos pramonės ir statybos bankas naudoja valiutines lėšas ne tik savo reikmėms, bet ir finansuoja keliones į konferencijas ir simpoziumus tiems žmonėms, kurie banke nedirba“, „1990 m. gegužės 4 d. išduota 2300 JAV dolerių asmenims, vykusiems į Baltijos šalių simpoziumą“, „1990 m. liepos 25 d. išduota 173 180 jenų vienam asmeniui, vykusiam į tarptautinę konferenciją aplinkos apsaugos finansavimo klausimais“, „1990 m. gegužės 18 d. vienam asmeniui išduota 13 600 Belgijos frankų kelionei į Belgiją deryboms ir konsultacijoms...“

Šio skundo kopiją atgal į Vilnių persiuntė kažkas iš buvusių SSRS pramonės ir statybos banko Maskvoje vadovų, matyt, pašiurpęs nuo tokio originalaus lietuvių tautinio solidarumo.