„Akivaizdu, kodėl žmonės išvažiuoja“, - sakė įdarbinimo agentūros „Emplonet“ vykdomoji direktorė Justa Gėgžnaitė.
Nuo 2001 m. iki 2011-ųjų iš Lietuvos išvažiavo apie pusė milijono žmonių. Daugiausia tai – 30-40 metų darbingo amžiaus moterys ir vyrai. Vien 2014 m. Lietuvoje buvo 14 tūkst. laisvų darbo vietų, gamybos srityje stigo apie 2,5 tūkst. darbuotojų.
Nori darbuotojų iš užsienio
J.Gėgžnaitės teigimu, specialistai, kurių trūksta, arba išvykę, arba nesutinka dirbti už siūlomą atlygį, nes pradėję eiti į darbą praras valstybės teikiamas lengvatas.
„Turiu pavyzdį, kai Utenoje du mažamečius auginantys tėvai iš valstybės gauna daugybę lengvatų. Jei bent vienas jų pradėtų dirbti, visos jos dingtų. Tie žmonės pripažįsta, kad jiems pabodo sėdėti namuose, tačiau, kai pradeda skaičiuoti, supranta, kad eiti į darbą neverta“, - kalbėjo J.Gėgžnaitė.
Pasak jos, esant tokiai situacijai, kas antras darbdavys prašo įvežti darbuotojų iš kitų šalių, kuriems darbdavių čia siūlomas atlygis būtų priimtinas. Tačiau, pagal galiojančius įstatymus, agentūros tokios galimybės neturi.
Lietuvius išveš į užsienį
„Tačiau mes, kaip įdarbinimo agentūra, kuri nori išgyventi, pasirašėme įsipareigojimą per metus išvežti nuo 400 iki 600 darbuotojų. Pradėjome bendradarbiauti su Vokietijos logistikos įmone. Ateinančiais metais darbą Hamburge pasiūlysime tiek kvalifikuotiems, tiek nekvalifikuotiems darbuotojams: siuvėjams, slaugėms, mėsininkams, vairuotojams“, - sakė įdarbinimo agentūros „Emplonet“ vykdomoji direktorė J.Gėgžnaitė.
Jos teigimu, vokiečiai lietuvių laukia išskėstomis rankomis: esame susidarę darbščių darbuotojų įvaizdį. Be to, mums pakanka vidutinio vokiečių gaunamo atlyginimo.
Vokietija, anot „Nordea“ banko analitiko Žygimanto Maurico, artimiausiu metu taps siurbliu, sutraukiančiu darbuotojus iš visos Europos.
Pasak Ž.Maurico, dėl senstančios visuomenės Vokietijoje drastiškai ima trūkti darbo jėgos, o į ūkį investuoti didžiuliai pinigai. „Tai bus lyg siurblys, kuris siurbs darbuotojus iš kitų Europos šalių. Tuo skundžiasi Balkanų valstybės, Portugalija, Graikija. Nepaisant to, ši tendencija tik stiprės“, - kalbėjo „Nordea“ banko analitikas.
Vilios Airija ir Didžioji Britanija
Tačiau ne tik Vokietija taps darbdavių Lietuvoje konkurente. Jiems dėl samdomų darbuotojų teks kovoti su Didžiąja Britanija ir Airija.
Anot Ž.Maurico, tą lems atsigaunančios šių šalių ekonomikos.
„Nekilnojamojo turto kaina Londone šiemet kilo 20 proc. Tai skatins pasiūlą, o ši savaime - statybas. Statybų sektorius bus patrauklus mūsų emigrantams. Čia kyla klausimas, kaip mums pavyks įgyvendinti ambicingą renovacijos programą. Be to, sparčiai atsigauna jau buvusi nurašyta Airija. Čia auga ne tik statybos, bet ir IT sektorius, kuris ypač traukia jaunimą“, - komentavo Ž.Mauricas.
Kad darbdaviams Lietuvoje dar labiau netektų raudoti dėl neįmanomai sudėtingų darbuotojų paieškų, Ž.Mauricas siūlo nebedelsti ir imtis rimtų pokyčių. Pavyzdžiu jis pateikia Airiją. Čia, praėjus 14-ai metų po Airijos įstojimo į ES, imta ryžtingai stabdyti emigraciją. Tuomet sutarta kelti darbo užmokestį, kurį darbuotojai gauna į rankas. Vyriausybė mainais į tai verslui sutiko mažinti mokesčių naštą.
Imigracija - ne panacėja
„Valstybė taip pat gali skatinti imigracijos politiką. Tačiau tai – ne panacėja. Imigracija gali būti veiksminga tik tada, kai ji būna labai apgalvota ir siekiama pritraukti darbuotojus, kurių valstybei tikrai reikia“, - kalbėjo Ž.Mauricas.
Kaip persistengus galima prisižaisti, rodo Švedijos atvejis. Čia nedarbo lygis tarp vietos gyventojų – 7 proc., tarp imigrantų iš ES – 20 proc., tarp imigrantų iš ne ES valstybių – 30 procentų. Panaši situacija ir Suomijoje. Belgijoje darbo neturinčių imigrantų dar daugiau – 28 proc., kai darbo ieškančių vietinių – 7 procentai.
