„Škotija ūžia“, – sako U.Laukaitytė. Likti nuošalyje neįmanoma. Iki šiol žmonės gatvėse rinko parašus visokioms peticijoms, dalino skrajutes. Nuolat vyko debatai. Edinburgo universitetas – ne išimtis.
„Iš pradžių buvau lyg ir „prieš“ Škotijos atsiskyrimą. „Prieš“ dažniausiai žmonės pasisakydavo dėl ekonominių priežasčių, "prieš" pasisakydavo ir universiteto profesoriai. Svarbiausias jų argumentų – neišvengiamai mažės universitetui tenkantis finansavimas. Ir ne tik jam.
Studentai taip pat gauna tam tikrų privilegijų, nes yra iš ES valstybių. O jei Škotija atsiskirs nuo Didžiosios Britanijos, gali būti, kad ji kuriam laikui bus išmesta ir iš ES.
Tačiau dalyvaudama keliuose debatuose išgirdau ir kitos pusės argumentų. Yra gausybė politinių aplinkybių, kurios daro įtaką škotų apsisprendimui. Vienas svarbiausių - škotai balsuoja už partijas, kurios niekaip nepatenka į valdančiąją daugumą parlamente, - viską nulemia Anglijos rinkėjų pasirinkimas.
Škotai apskritai šiuo metu gyvena socialistinės utopijos idėjomis ir, atrodytų, kiek naivokai tiki, kad atsiskyrus jiems bus daug geriau, nei visame pasaulyje.
Tad mano ankstesnis „prieš“ pamažu virto į „gal“. Juolab kad mes, lietuviai, kaip niekas kitas gerai suprantame škotų nepriklausomybės troškimą. Kaip galima jiems to neleisti, jei patys nuspręstu tai pabandyti?“ – pastarųjų dienų nuotaikomis pasidalino U.Laukaitytė.
Lemtingi metai
Vis dėlto ji pati gyvena apimta nerimo ne tik dėl Škotijos ateities, bet kaip išlikti Edinburgo universitete, į kurį įstojo.
Urtė Edinburgo universiteto Filosofijos fakultete atsidūrė neatsitiktinai. Metus truksiančios kognityvinių mokslų ir sąmonės filosofijos magistro studijos – tai laiptai, kuriuos būtina įveikti, kad jai atsivertų kelias į doktorantūros studijas JAV, – Stanfordo universitetą Kalifornijoje.
Šios merginos mokslų bagaže – ne tik Vilniaus licėjaus atestatas, bet ir Didžiosios Britanijos Kembridžo universitete įgytas psicholingvistikos bakalauro diplomas.
Ji gerai žino, ko siekia. Tačiau norint patekti į Stanfordą, būtina perlipti magistratūros studijų kalną.
„Praėjusią vasarą praleidau Stanfordo universitete, Kalifornijoje (JAV). Tai buvo savita praktika, kurią finansavo Kembridžo universitetas. Dirbau pas profesorių Jamesą McClellandą, vieną iš kognityvinės psichologijos pradininkų. Tai – gyva legenda. Man labai pasisekė, kad mokslų kelias nuvedė būtent pas jį“, – pasakojo U.Laukaitytė.
Stanfordo universitete ji jau nusižiūrėjo penkerius metus trunkančią doktorantūros – informacinių technologijų, lingvistikos, psichologijos ir filosofijos mokslų programą.
Tačiau kad ją pasiektų, privalo įveikti magistrantūrą. O jos studijos kainuoja 7800 svarų sterlingų, – apie 33,8 tūkst. litų.
Gimė idėja? Nevalia trypčioti
„Iki ekonominio sunkmečio Edinburgo universitete gauti magistro studijų finansavimą nebuvo sudėtinga. Tačiau pastaraisiais metais viskas pasikeitė, – nemokamų magistro studijų jame beveik nebeliko. Sumokėti už mokslą jauni žmonės, neturintys finansinio užnugario, paprastai nė neįstengia.
„Tikėjausi gauti vienokią ar kitokią stipendiją, bet to padaryti nepavyko. Todėl man neliko nieko kita, kaip paprašyti paramos.
Sukūriau interneto puslapį https://hubbub.net/p/another-curious-case/ . Jame suguldžiau mintis apie savo tikslus, situaciją ir paprašiau pagalbos“, – kalbėjo U.Laukaitytė.
Jos puslapis pasirodė visai neseniai. Anot Urtės, šiek tiek per vėlai.
„Sugalvojusi idėją ir sukūrusi puslapį, trypčiojau vietoje. Abejojau savo idėja, ir nepaleidau jo iš karto. Užtat suklydau to nepadariusi.
Nes lyg tyčia prieš porą savaičių tai padarė Oksfordo universiteto magistrantė. Ir jau susirinko 26 tūkst. svarų savo studijoms“, – nuoskaudos dėl prasilenkusių idėjų neslėpė Urtė.
Pasirodo, Anglijos laikraščiai pagriebė tą magistrantės istoriją ir išspausdino apie tai rašinius, užkabinę užgaulių antraščių, pavyzdžiui, „Išlepusi poniutė prašo aukų magistro studijoms“.
Visa tai netruko atkreipti skaitytojų dėmesio. Jie pasidalino į dvi stovyklas. Vieni smerkė merginą už įžūlumą, kiti – piktinosi žiniasklaida, kad ši rašanti nesąmones, nes tai – sveikintina iniciatyva.
„Oksfordo studentei padėjo net pasaulio šviesuolis psichologas Stevenas Pinkeris ir kitos – ryškiausios pasaulyje kognityvinių mokslų žvaigždės“, – pasakojo U.Laukaitytė.
Tačiau ji nepraranda vilties, kad ir jai pasiseks – kad ji neliks už universiteto durų.
Iki šiol žmonės jai paaukojo maždaug penktadalį reikiamos sumos. Lietuvių tarp jų – dar nedaug, o ir jie - išeiviai iš Lietuvos. Bet gal atsiras ir dosnių žmonių, tai galinčių padaryti Urtės gimtinėje?
Atgalinis laikmatis nesuvaldomai tiksi: iki spalio 2 dienos, kai Urtei teks sumokėti Edinburgo universitetui už studijas, liko nedaug.
Už paramą – maistas smegenims
„Man tereikia susimokėti už mokslą. Kasdienėms išlaidoms iš nieko paramos neprašau.
Gyvenu mažame bute, kur vienas kambarys išnuomotas žmogui iš Singapūro, o kitame susigrūdome mes – keturi studentai iš Lietuvos. Butas – nešildomas, karštas vanduo būna tik kartais, o maistu pasirūpiname kaip ir kiti žmonės, kuriems priimtinos ekologijos ir ekonomijos idėjos: paimame tai, ką išmeta parduotuvės“, – pasakojo U.Laukaitytė.
Ji jau nusižiūrėjo ir darbą, tačiau net ir jį gavus, stebuklas neįvyks. Užsidirbti per dvi savaites kone 8 tūkst. svarų – neįmanoma.
„Toje savo akcijoje pateikiau žmonėms pasiūlymų, kaip jiems galėčiau atsidėkoti. Pavyzdžiui, kaupiu elektroninio pašto adresus tų žmonių, kurie paaukojo mažiausiai – 5 svarus. Ir jiems, jei tik studijos įsibėgės, kas savaitę siųsiu laiškus su įdomių straipsnių nuorodomis.
Dalinsiuosi su jais viskuo, ką rasiu naudingo. Tai bus lyg maistas smegenims. Gal žmonės patys susidomės ar bent jai šiaip sau pasiskaitys?“, – štai taip padėkoti aukotojams sugalvojo Urtė.
Paaukoti U.Laukaitytei galima, atsivertus jos puslapį internete https://hubbub.net/p/another-curious-case/ . Jame galima pasirinkti kokią pinigų sumą norite paaukoti.
