Byla Nr. eA-4360-438/2018 – tai pirmoji administracinė byla, kurioje buvo rimtai analizuojamas šiuo metu populiarus Ukrainos piliečių komandiravimo į Lietuvą modelio klausimas.
Ne paslaptis, kad Lietuvos darbdaviai atrado paprastesnį užsieniečių įdarbinimo kelią: Ukrainoje įdarbintus užsieniečius komandiruoja dirbti į Lietuvą be leidimų dirbti.
Trumpai apie bylos fabulą: Ukrainos įmonė, kuri verčiasi baldų gamyba, sudarė paslaugų teikimo sutartį su Lietuvos įmone. Ukrainos piliečiai buvo įdarbinti Ukrainos įmonėje ir atsiųsti į komandiruotę be leidimų dirbti.
Ukrainos piliečiai prašė išduoti jiems nacionalines D vizas, tikslu būti Lietuvoje, tačiau Migracijos departamentas išduoti vizas atsisakė. Migracijos departamento sprendimai buvo apskųsti teismams.
Pareiškėjai – į komandiruotę atvykę Ukrainos piliečiai – teisme rėmėsi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatomis, kurios apibrėžia, jog darbuotojo darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta.
Taigi sąvoka „atvykti į įmonę“ tokiu atveju reiškia tik organizacinę priklausomybę priimančiai įmonei, bet jokiu būdu neapriboja atsiųsto darbuotojo konkrečios funkcijos atlikimo vietos būtent vienu adresu.
Tuo tarpu teismas lingvistiškai išaiškino Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – UTPĮ) 58 straipsnio 12 punkto sąlygas bei nurodė, kad sakinys „šios įmonės atsiunčiami laikinai dirbti į įmonę Lietuvos Respublikoje“ neturėtų būti aiškinamas plečiamai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas UTPĮ 58 straipsnio 12 punkto nuostatomis siekė reglamentuoti tokią situaciją, kuomet užsienio įmonės nuolatiniai darbuotojai būtų atsiunčiami laikinai dirbti į Lietuvos įmonę tik konkretiems darbams atlikti.
Teismas nurodė, jog Migracijos departamentas atliko patikrinimą ir nustatė, kad Lietuvos įmonė baldų gamyba neužsiima, priešingai, teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas.
Byloje pateiktos paslaugų teikimo sutartys tarp Lietuvos įmonės ir jos klientų patvirtina, jog Lietuvos įmonė sutarčių pagrindais kitiems subjektams teikia komandiruotus darbuotojus sutartyse numatytiems darbams atlikti.
Tokiu būdu teismas konstatavo, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, kad Ukrainos piliečiai nedirbo Lietuvos įmonėje, o tik teikė paslaugas kitiems subjektams.
Dėl šios priežasties teismas nusprendė, kad Lietuvos įmonė veikė kaip tarpininkas laikino įdarbinimo srityje, o ne darbdavys, kurio veiklai buvo būtini specialistai iš užsienio.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad Ukrainos įmonė ir anksčiau į Lietuvą yra siuntusi komandiruojamus darbuotojus ir tokia praktika buvo sėkminga bei konstatavo, kad vien sudarytų darbo sutarčių faktas savaime nepatvirtina, kad užsieniečiai iš tikrųjų dirbo Ukrainos įmonėje.
Įdomu ir tai, Ukrainos įmonė buvo tikrinama neįprastu būdu: Ukrainos įmonė internete skelbė, kad yra „įdarbinimo paslaugas Lietuvoje Ukrainos piliečiams teikianti įmonė, kuri garantuoja greitą (per 3 mėn.) įdarbinimą Lietuvos įmonėse“.
Migracijos departamentas jokių duomenų apie tai, jog Ukrainos įmonė iš tikrųjų vykdo gamybos veiklą, tinklalapyje nerado.
Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas palaikė Migracijos departamento poziciją: pareiškėjai neatitinka UTPĮ 58 straipsnio 12 punkto sąlygų, o norėdami gauti nacionalines (D) Lietuvos vizas, turėjo turėti leidimus dirbti Lietuvos Respublikoje.
Svetlana Naumčik yra advokatų kontoros „iLAW“ asocijuota partnerė
