„Paneigiami visų II pakopos pensijų fonduose dalyvaujančių asmenų teisėti interesai, nes apskritai paneigiama kaupiamosios pensijos esmė“, – tvirtinama teisinėje išvadoje, kurią parengė darbo teisės ir kolektyvinio investavimo sričių teisės ekspertai Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorė, advokatė dr. Vida Petrylaitė, dr. Tomas Kontautas, advokatų kontoros „Sorainen“ Lietuvos biuro vadovaujantis partneris bei Dalia Augaitė, advokatų kontoros „Sorainen“ vyresnioji teisininkė.
Jie sako, kad apžvelgus įmokų į pensijų fondus nuolatinių pokyčių istoriją nuo 2004 metų, galima matyti, kad asmens teisėtų lūkesčių principas ne kartą buvo jei ir ne pažeidžiamas, tai „susiaurinamas“ iki minimumo ir akivaizdu, kad įstatymų leidėjas šiuo metu nepagrįstai tuo naudojasi.
Konstitucinis Teismas, pasisakydamas apie įmokų į pensijų fondus mažinimą, įvardino principus, kurių teisinė valstybė privalo laikytis – būtinumas mažinti įmokas turi būti sąlygotas sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties ir turi būti numatytas dėl įmokų sumažinimo patirtų praradimų kompensavimas.
Pasak vertinimo, šį kartą, atsižvelgiant į tai, kad iš valstybės biudžeto pervedama dalis sudarytų tik 2 proc., skaičiuojamus nuo vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkio, kyla reali grėsmė, jog II pakopos pensijų sistemoje dalyvaujančių asmenų teisėti lūkesčiai bus pažeisti. Dar 2003 metais paties įstatymų leidėjo buvo aiškiai išsakyta, kad į pensijų fondus turi būti pervedama pakankama lėšų suma, kuri turi būti ne mažesnė nei 5 proc., kad pensijų fonduose būtų sukaupta atitinkama pensijos dalis.
Ypač pažeidžiami lūkesčiai tų dalyvių, kuriems finansų krizės metu buvo sumažintos įmokos iki 2 proc., o jų praradimai nėra kompensuojami – „Sodros“ įmokos dalis nuo 2 procentų iki 3,5 procentų nėra didinama ir nenumatoma kompensuoti, kaip dar 2012 metais yra nurodęs Konstitucinis Teismas. Remiantis viešai skelbiamais duomenimis apie II pakopos dalyvius, pastarųjų gali būti apie 600 tūkstančių.
Vertindami pirminius tikslus ir siūlomus pakeitimus, teisės specialistai pastebėjo, kad II pakopa nuo pat pradžių buvo skatinama, kad kuo platesnis ratas dalyvautų kaupime privačiuose pensijų fonduose, pagrindinę įmokos dalį finansuojant „viešosiomis“ lėšomis, pervedant įmokas iš „Sodros“ biudžeto. Tačiau valdžiai planuojant kaupimą perkelti iš esmės ant dirbančiųjų pečių, antroji pakopa tampa panaši į savanorišką trečiąją pakopą.
Ekspertai daro išvadą, kad šia pensijų reforma apskritai atsisakoma pagrindinio tikslo, kelto 2003 metais – sumažinti tiesioginius valstybės finansinius įsipareigojimus būsimiems pensininkams, kurie valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalį kaupia II pakopos privačiuose pensijų fonduose.
Socialinės apsaugos teisėje besispecializuojanti ekspertė dr. Vida Petrylaitė atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjai ne tik netinkamai interpretuoja solidarumą tarp kartų, bet jį netgi pažeidžia.
„Nors labai dažnai solidarumas suprantamas siaurai, tai yra, kad tuo metu dirbantys ir mokantys socialinio draudimo įmokas asmenys išlaiko nedarbingus asmenis, praeityje mokėjusius atitinkamas socialinio draudimo įmokas. Tačiau, iš tiesų, solidarumo principo išraišką būtina papildyti, idant ji tiksliau apibūdintų savo esmę, įtraukiant ir trečiąjį subjektą – asmenis, kuriems ateityje iškils pareiga išlaikyti šiuo metu darbingus asmenis. Iš dabartinių įstatymų leidėjų argumentų, kuriais siekiama pateisinti sistemos pakeitimus, visumos, tampa akivaizdu, kad dabartinių dirbančiųjų (įmokų mokėtojų) interesai yra tik deklaruojami, o ateities dirbantieji (įmokų mokėtojai) apskritai yra ignoruojami“, – teigia V. Petrylaitė.
Be to, ekspertų grupė atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas turi teisę keisti, naikinti ir priimti naujus teisinio reguliavimo mechanizmus, tačiau tokiu atveju neturėtų prisidengti formaliomis reformų kategorijomis, o aiškiai, nedviprasmiškai ir laikydamasis visų teisėkūros principų įvardinti savo veiksmų tikrąją prasmę kaip naujos pensijų sistemos kūrimą ir pagrįsti šių veiksmų tikslą bei poreikį.
Teisinėje išvadoje apibendrinama, kad įstatymo projektu numatytas jo įsigaliojimo terminas yra nepagrįstai per trumpas tam, kad gyventojai, kaupiantys lėšas pensijų sistemoje, rinkos dalyviai galėtų suspėti pasiruošti tinkamam įstatymo nuostatų įgyvendinimui, o įstatymų leidėjas nepagrįstai nustatydamas per trumpą įgyvendinimo terminą, pažeidžia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus.
