Tačiau vaizdas, kai per šiukšles nebematyti pačių konteinerių, yra daugiau nei akis badantis įrodymas, kad permainoms reikia rimtai pasirengti. Jei tai būtų buvę padaryta, merui R.Šimašiui nereikėtų aiškinti, kad viskas bus sutvarkyta, reikia tik kantrybės.
Iš tiesų, ši krizė, matyt, laikina. Daug blogiau, kai trūkumai badyte bado akis daugelį metų, o atsakingi už tai valdininkai net neketina jų ištaisyti, nekalbant apie rimtesnes reformas. Tai vyksta Aplinkos ministerijos reguliuojamame pakuočių atliekų tvarkymo sektoriuje.
Visos pakuotės – nuo konservų dėžučių iki baldų dėžių – turi būti sutvarkytos. Jei gamintojas ar importuotojas pats nenori prisiimti atsakomybės, jis turi mokėti milžinišką aplinkos taršos mokestį, kuris, pavyzdžiui, metalo pakuočių atveju jų utilizavimo sąnaudas viršija net 27 kartus.
Galima išsiversti ir daug pigiau – įmonės turi jungtis į asociacijas ar organizacijas, joms Aplinkos ministerija išduoda licencijas ir nustato, kiek ir ko reikia sutvarkyti. Bet atliekų perdirbimu ar eksportu šios įstaigos neužsiima – jos suranda tai darančias įmones, kurios irgi privalo turėti aplinkosaugininkų išduotus leidimus.
Viskas būtų gerai, jei nė vieno iš šios grandinės žaidėjų nagai nebūtų lenkti į savo pusę. Patirtis rodo, kad piktnaudžiauti galimybių – per akis, o nukenčia tie, kurie veikia sąžiningai.
Tūkstančiai įmonių neseniai gavo pribloškiančias sąskaitas, kuriose nurodytos mokesčio už aplinkos taršą sumos – nuo kelių tūkstančių iki milijonų eurų. O iš viso susidaro apie 30 milijonų.
Kuo nusidėjo šie gamintojai ar importuotojai? Iš esmės niekuo. Jie laikėsi žaidimo taisyklių, tapo „Žaliojo taško“, Pakuočių tvarkymo organizacijos ar kitų asocijuotų struktūrų nariais.
Šios struktūros sudarė sutartis su viena legaliai dirbančia atliekų tvarkymo bendrove „Metrail“, kuri išrašinėjo pažymas, kad sutvarkyta tiek ir tiek pakuočių.
Bet neseniai šios pažymos buvo panaikintos. Mat teisėsaugos institucijos nustatė, kad sostinėje veikusi „Metrail“ kažkur pradangino tūkstančius tonų metalo pakuočių ir dar kelis šimtus tonų plastiko.
Logiškai mąstant, tereikia kaltuosius atitinkamai nubausti. Tačiau šiuo atveju Aplinkos ministerija nusprendė, kad neteisėta veikla besivertusį tvarkytoją privalėjo kontroliuoti jo paslaugas užsakiusios viešosios įstaigos, pastarųjų veiksmus – jų dalininkai, kurių pakuotės ir buvo tvarkomos. Nekontroliavote – mokėkite milijonus.
Galbūt įmanoma teisės aktus traktuoti ir taip, bet jie atrodo visiškai kreivi ir šleivi. Ar įmanoma sulčių, konservų arba vaikų tyrelių gamintojui sekti, kur keliauja panaudota jo tara? Kita vertus, ir prisidirbusiam tvarkytojui leidimą suteikė ne jo paslaugas perkančios įmonės, o aplinkosaugininkai, kurie ir turėjo prižiūrėti jo veiklą.
Netrukus tokių atvejų gali pagausėti. „Lietuvos ryto“ žiniomis, į teisėsaugos akiratį jau pakliuvo ir stiklo taros, ir elektronikos atliekų tvarkytojai. Remiantis Aplinkos ministerijos sukurptomis taisyklėmis, jų paslaugas pirkusiems verslininkams gali tekti antra tiek ar dar daugiau atseikėti ir valstybei.
Netgi jei kaltos ir pakuočių tvarkymą prižiūrinčios organizacijos, akmenį į ministerijos daržą irgi galima mesti, nes licencijas suteikia būtent jos valdininkai. Tačiau pastariesiems – nė motais.
Ministerijos vadovybė neva pradėjo derybas dėl taikos sutarties, bet paskui pabruko uodegą ir jau kelintas mėnuo nesiteikia duoti jokio atsakymo apie savo poziciją. Be to, jokia taikos sutartis neapsaugos nuo panašių atvejų ateityje, jei nebus pakeista visa sistema.
Būtent sistemą ir vengia pajudinti Aplinkos ministerija. Ne viena verslo įmonė įtaria, jog tai kam nors gali būti naudinga. Mat tų tarpininko paslaugas teikiančių organizacijų vis gausėja keičiantis ministerijos vadovams, o būna ir taip, kad jose atsiduria anksčiau atliekų tvarkymą reguliavę valdininkai.
Jau prieš keletą mėnesių Seimo Antikorupcijos komisijos vadovas V.Gailius teigė, kad atliekų tvarkymo sektoriuje yra žmonių, kurie turi korupcinių ryšių, iš neskaidrios veiklos gauna neteisėtų pajamų ir jas toliau investuoja į korumpuotus pareigūnus, kitaip tariant, į tuos pačius korupcinius ryšius: „Tai – savotiška organizuoto nusikalstamumo struktūra.“
Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Tiesa, Seimo Aplinkos apsaugos komitetui vadovaujantis valstietis K.Mažeika aiškino, kad sukurta bendra gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos sistema, kuri neva padės realiu laiku sekti visų atliekų judėjimą.
Bet likus vos porai mėnesių iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, kai jau visiems bus privaloma naudotis šia sistema, ji tebėra beviltiška.
„Funkcionalumas ribotas, techninės klaidos taisomos itin lėtai, kai kurie būtini moduliai išvis neveikia. Galiausiai iki šiol į naująją sistemą nėra įkelti visi reikiami duomenys iš kitų registrų ar duomenų bazių“, – taip šią savaitę paskelbė Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas R.Miliauskas.
Tuo metu Aplinkos ministerija tyli. Juk sutvarkyti visą sektorių ir imtis tinkamos kontrolės daug sunkiau nei tiesiog išrašinėti sąskaitas tūkstančiams įmonių už nieką.
