O kaip mūsų kieme? Taip, Lietuva neturi naftos pinigų, tačiau „kiaurasamčio ekonomikos” apraiškų pas mus irgi nemažai. Galima prisiminti 2009-uosius: BVP krito apie 15 proc., pajamos į valstybės biudžetą irgi krito, o valstybės išlaidos iš esmės nesumažėjo. Rezultatas – trigubai išaugusi valstybės skola, kuri nuo krizės pabaigos kasmet vis dar paauga.
„Kiaurasamčio ekonomika” pasireiškia ir kitais bruožais. Durkite į bet kokią valstybės valdomą sritį, pavyzdžiui, švietimą, sveikatą ar pensijas. Kaip politikai siūlo spręsti problemas? Į kiaurasamtį dar smarkiau lieti vandenį, t.y. skirti daugiau pinigų. Tiesa pasakius, retas politikas drąsiai sako, kad valstybės teikiamas paslaugas galima pagerinti ne su daugiau pinigų, bet protingais sprendimais, efektyvia vadyba ar reformomis.
Sakoma, kad jei atsakymas į bet kokią problemą yra „reikia daugiau pinigų“, tai problemos kyla ne dėl pinigų, o dėl sisteminio mąstymo trūkumo. Panašiai ir valstybės valdomose srityse: visos problemos paaiškinamos „trūksta pinigų“, visi sprendimai – „bus daugiau pinigų“. Tokia pozicija atleidžia politikus ir viešąjį sektorių nuo atsakomybės ir atskaitomybės. O čia jau rimti kiaurasamtizmo simptomai.
Dar daugiau, kiaurasamtizme yra vienas ir vienintelis visų problemų kaltininkas – mokesčių mokėtojas. Jis – ir visų problemų šaltinis, ir sprendimas. Alfa ir omega. Atpirkimo ožys. Pagal kiaurasamtizmo tikėjimą, jei tik iš ant mokesčių aukuro paguldyto mokesčių mokėtojo pavyktų išsunkti daugiau kraujo – viskas būtų gerai. O kad mokesčių mokėtojas jau seniai serga lėtine mažakraujyste ir pinigų trūkumu – ne argumentas.
„Viešasis sektorius yra išlaikomas iš biudžeto, mokesčių mokėtojai čia ne prie ko“, – pamenu mintis dėstė viena feisbuko persona. Bijau, kad čia ne šaržas. Bijau, kad yra politikų, kurie mąsto lygiai taip pat.
Kiaurasamtizmo pasekmė – per kelis dešimtmečius Lietuvoje iš esmės nebuvo sukurta tvarių alternatyvų, kaip finansuoti švietimą, sveikatą ar gyvenimą senatvėje. Visos valdiškos paslaugos finansuojamos pačiu primityviausiu „einamuoju finansavimu“ iš mokesčių mokėtojų kišenių. Yra pinigų – galima pakelti atlyginimus mokytojams ar gydytojams. Nėra pinigų – nėra ir algų. Ilgalaikių ir kryptingų pokyčių tokiu būdu neįgyvendinsi, nebent atsitiktinus ir trumpalaikius.
Per kelis dešimtmečius alternatyvų užuomazgos, tokios kaip privatus pensijos kaupimas, papildomas sveikatos draudimas ar pinigų kaupimas vaikų mokslams nebuvo plėtojami, o kasmet vis labiau užgniaužiami. Pamenate dienas, kai buvo kalbama, kad ne į „Sodrą”, o į pensijų kaupimą bus galima skirti 5,5 proc.? Pamenate, kai buvo deklaruojamas siekis, kad žmogus senatvėje nepriklausytų vien nuo „Sodros” pensijos, bet šalia turėtų pensijų fondą ir santaupų?
Užgniaužus alternatyvas, dabar turime liūdną situaciją be išeities. Dabar vienintelis būdas sumokėti Pauliui yra atimti iš Petro. Vienintelis būdas padidinti atlyginimus gydytojams – padidinti privalomą sveikatos draudimo mokestį. Vienintelis būdas pakelti pensiją seneliui – atimti iš anūko. Viešojo sektoriaus finansavimas grįžo į primityviuosius iki industrinius laikus, kur vienintelis būdas užauginti daugiau bulvių yra atimti žemę iš kaimyno.
Kitos alternatyvos? Nebent būti labai turtingu, mokėti mokesčius ir nesinaudoti valdiškomis paslaugomis (pvz., rinktis iš kišenės apmokamą privačią mediciną). Arba – mokėti kuo mažiau mokesčių ir stengtis išlupti kuo daugiau naudos. Tačiau absoliuti dauguma mokesčių mokėtojų nėra nei tokie turtingi, nei tokie įžūlūs. Tad jiems belieka mokėti ir tikėti.
O srovė į kiaurasamtį ilgainiui tik silpnės. Ir kalbu net ne apie Europos Sąjungos pinigų sumažėjimą. Mažėja tų, kas gali pilti į kiaurasamtį. Remiantis paskutinio 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, jei Lietuvoje gyventų 10 žmonių, tai 4 uždirbtų ir mokėtų mokesčius, 3 išlaikytų šeimos nariai, 3 – mokesčių mokėtojai. Reiškia, keturi turi uždirbti tiek, kad užtektų dešimčiai.
Bet iš tų keturių uždirbančių ir sumokančių mokesčius reikia atimti pusantro, nes maždaug trečdalis dirbančiųjų dirba viešajame sektoriuje. Jokiu būdu nesakau, kad žmonės viešajame sektoriuje nedirba ar nemoka mokesčių. Faktas, kad atlyginimus viešasis sektorius gauna iš pinigų, kuriuos į biudžetą suneša privataus sektoriaus mokesčių mokėtojai.
Iš keturių dirbančiųjų atėmus pusantro žmogaus viešajame sektoriuje, proporcija tampa dar liūdnesnė. Du su puse žmogaus turi uždirbti tiek, kad užtektų dešimčiai. Supaprastinkime ir gausime, kad du žmonės turi uždirbti tiek, kad užtektų aštuoniems.
Bet yra dar blogiau. Ši „du išlaiko aštuonis” proporcija yra Lietuvos vidurkis. O juk Lietuvoje jau yra regionų, kur daugiau nei pusė žmonių dirba viešajame sektoriuje. Tai reiškia, kad, tarkime, Lazdijuose, kur 61 proc. gyventojų dirba viešajame sektoriuje, ar Ignalinos rajone (57 proc.), ne du išlaiko aštuonis, o vienas – devynis.
Ir laikas – ne mūsų sąjungininkas. Dėl emigracijos (juk emigruoja dirbantys) ir visuomenės senėjimo šios proporcijos tik blogės. O tai reiškia, mažės galinčių pilti vandenį į rėtį. Bus galima kaltinti mokesčių mokėtojus kiek tik nori ir kuo tik nori, bet pinigų nepadaugės.
Šio apokaliptinio scenarijaus dar galima išvengti. Laiko dar šiek tiek yra. Ekonomika, nepaisant politikų pastangų, dar auga. Dar galima atgaivinti papildomas privačias sveikatos ar senatvės finansavimo alternatyvas. Dar galima sustabdyti netvarų mokesčių mokėtojo kraujo nuleidinėjimą. Bet ar užteks valios atsisakyti kiaurasamtizmo? Ar po dar kelių dvidešimtmečių girdėsime tą patį valdžios pasiteisinimą „trūksta pinigų“?
Ž.Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.
