Todėl Jungtinės Karalystės banko „Barclays“ pranešimas, kad Vilniuje įsikūrusiame technologijų centre bus atsisakyta arba perkelta į kitą šalį maždaug 350 darbuotojų funkcijų, buvo gana netikėtas.
Pasaulyje siaučiant krizei 2009 metais konservatorių Vyriausybės pastangomis į Lietuvą priviliota investicija jau spėjo tapti savotišku simboliu, nes būtent nuo „Barclays“ prasidėjo įvairaus lygio klientų aptarnavimo ir produktų kūrimo centrų steigimo vajus mūsų šalyje. Nejaugi dabar atėjo pabaigos pradžia?
Vargu. Pirmiausia, Lietuvoje ir toliau kuriami didesni ar mažesni panašias funkcijas atliekantys centrai. Tokių jau yra apie pusšimtį, o juose dirba daugiau nei 15 tūkst. žmonių. Artimiausiu metu jų gretos turėtų pagausėti dar bent 3 tūkstančiais.
Šios srities specialistų mūsų šalyje iš tiesų kol kas stinga, tačiau aukštosios mokyklos jau ima atsižvelgti į verslo poreikius, o kai kurie ženklai ypač viltingi.
Antai Vilniaus universiteto programuotojų komanda neseniai vykusiame pasaulio čempionate Kinijoje iškovojo bronzą, už nugaros palikusi ir Kembridžo, ir Oksfordo, ir kitų garsių universitetų atstovus. Taigi vadinamųjų žmogiškųjų išteklių pasaulinėms kompanijoms mūsų valstybė tikrai galės pasiūlyti.
Grįžtant prie „Barclays“, kol kas nelabai aišku, kaip ir ko ketinama atsisakyti – ar aukščiausio lygio programuotojų, kurie nesunkiai rastų darbą pas konkurentus, ar skambučių centro darbuotojų.
Bet tai, kad kompanija, kurioje atlyginimų vidurkis viršija 2 tūkst. eurų (neatskaičius mokesčių), panūdo atsisakyti kone trečdalio jai dirbančių žmonių, nėra pats geriausias ženklas.
Pastaraisiais metais algos Lietuvoje kyla itin sparčiai, o informacinių technologijų sektoriuje – dar greičiau nei visame ūkyje. Todėl britų sprendimas iškelti dalį paslaugų į kitą valstybę suprantamas. Tarkime, ne blogesni už mūsiškius ir angliškai puikiai kalbantys, pavyzdžiui, indai tą patį gali nuveikti už perpus mažesnį atlygį.
Asociacija „Investors’ Forum“ ir kitos verslo organizacijos jau seniai priekaištauja valdžiai, kuri niekaip nedrįsta nustatyti „Sodros“ įmokų „lubų“.
Dėl to aukštos kvalifikacijos darbuotojus, kuriems mokami keliskart už vidutinį šalies darbo užmokestį didesni atlyginimai, darbdaviams išlaikyti brangu.
Vyriausybės pateiktuose siūlymuose dėl mokesčių reformos „lubos“ jau atsirado, bet jos dar gana aukštos. Jei pritars Seimas, kitąmet „Sodrai“ nebereikės mokėti nuo 120 vidutinių darbo užmokesčių (VDU) per metus siekiančio atlyginimo – dabar tai būtų 8848 eurai per mėnesį. 2020 m. kartelę ketinama nuleisti iki 84, o 2021-aisiais – iki 60 VDU.
Tai jau būtų apčiuopiama nauda investuotojams, siekiantiems steigti itin aukštos kvalifikacijos reikalaujančias darbo vietas, kurias užimtų sudėtingas ir didelės pridėtinės vertės užduotis atliekantys specialistai. Tiesą sakant, to Lietuva ir turi siekti.
Tas pats „Barclays“ pranešimas apie mažinamas apsukas reiškia, kad Lietuva jau nebėra pigios darbo jėgos šalis. Skambučių centrus ar panašias aptarnavimo paslaugas, kurioms teikti samdomi ir studentai, pasaulinės kompanijos gali pigiau įsigyti kitose valstybėse, o šiais laikais perkelti tokį centrą bet kur ilgai netrunka.
Vis dėlto investuotojai toliau plečia veiklą Lietuvoje, vadinasi, jie regi čia perspektyvų, tik jau susijusių su aukštesnio lygio produktais. „Sodros“ įmokų „lubos“, kad ir gerokai pavėluotos, tokių darbo vietų kūrimą paskatintų. Bet ir to negana.
Kokių nors apčiuopiamų mokesčių lengvatų ar juolab subsidijų verslininkams valstybė negali suteikti, bet privalo pasirūpinti, kad darbo jėgos pasiūla atitiktų paklausą. O to kol kas nėra – trūksta ir informacinių technologijų specialistų (prognozuojama, kad per artimiausius trejus metus jų reikės papildomai per 13 tūkst.), ir inžinierių, ir kitų profesijų atstovų.
Ne veltui tiek investuotojai, tiek Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, prie kurios prisijungti Lietuva turėtų gauti oficialų kvietimą jau netrukus, baksnoja į švietimo sistemos spragas. Jos kamšomos, bet pamažu, o tinkamų darbuotojų reikia čia ir dabar.
Galima priminti ir tai, kad kaip pažintis su teatru prasideda nuo rūbinės, taip ir su valstybe – nuo jos pagrindinio oro uosto. Sostinėje jis mažas, ne pats jaukiausias, bet gal ir pakenčiamas.
Bet verslui patogių tiesioginių skrydžių nedaug, nes Lietuvoje dominuoja žemų sąnaudų oro kompanijos, dažnai skraidinančios į pigesnius ir atokiau nuo didmiesčių esančius oro uostus.
Pavyzdžiui, į Hitrou oro uostą Londone iš Vilniaus tiesiogiai nuskristi neįmanoma. Smulkmena?
Kažin. Tarptautinių korporacijų vadovams, kurių kiekviena darbo valanda įkainota šimtais eurų, kartais tai gali būti vienas rodiklių renkantis vietą investicijoms.
Pastaraisiais metais Lietuva lyg ir juda tinkama linkme – kyla naujos gamyklos, kuriami technologijų centrai.
Bet didžiausia saviapgaulė būtų pamanyti, jog jau padaryta viskas, kas nuo mūsų priklauso, kad užsienio investuotojai nesigręžiotų į patrauklesnes valstybes.
