Žmogus, kuriam buvo iškelta užduotis Frankfurtą paversti puikiai vertinamu tarptautiniu metropoliu, patinka vieta, kur įsikūrusi miesto valdžia. Frankfurto meras Peteris Feldmannas mėgsta būti čia fotografuojamas. Prieš Kalėdas aikštė prie merijos buvo užtvindyta turistų iš Azijos, JAV ir kitų Vokietijos vietovių, norinčių šio to įsigyti kalėdinėje mugėje.
„Frankfurtas – labiausiai tarptautiškas, pats globaliausias Vokietijos miestas“, – kalbėjo P.Feldmannas. Ir dar pridūrė, kad netrukus Frankfurtas gali tapti pirmuoju Vokietijos didmiesčiu, kuriame neliks nedarbo.
P.Feldmannas atkakliai tvirtino, kad niekas, kas į miestą pasiekia ar dar pasieks iš Londono dėl „Brexit“ – vadovai, pinigai, užsienio įtaka, būstų stygius – senajam prekybos miestui nėra naujiena.
Meras didžiuojasi, kad 730 tūkst. Frankfurto gyventojų neturėjo jokių keblumų integruojant 5 tūkst. į miestą atkakusių pabėgėlių.
Tačiau ne visi Frankfurte užsikrėtę P.Feldmanno šaltakraujiškumu.
Nuo 2016-ųjų birželio 23-osios – dienos, kai britai referendumu pasirinko išstoti iš ES – Frankfurtas ūžia, rašo spiegel.de.
Verslo elitas nori, kad, pasinaudodamas „Brexit“, meras galiausiai transformuotų miestą į svarbiausią žemyne finansų centrą. Spekuliantus svaigina galimybės. Ypač suvokus, kad į miestą gali atvykti tūkstančiai pasiturinčių bankininkų, kurių algos leis nuomotis prabangius apartamentus ir neskaičiuoti valgant restoranuose.
Tačiau „Brexit“ neramina tuos, kurie uždirba vidutinę algą. Šie žmonės jau dabar kenčia nuo augančių pragyvenimo išlaidų. Per kelerius pastaruosius metus kasmet į Frankfurtą atvyksta po 15 tūkst. naujakurių. Rasti būstų – sudėtinga, o tie rajonai, kuriuose įprastai apsistodavo vidutines pajamas gaunantys žmonės, tapo pernelyg brangūs. Mokyklos ir darželiai – perpildyti, o centrinės traukinių stoties rajone, kur anksčiau klestėjo prostitutės ir prekeiviai narkotikais, dabar vienas po kito kuriasi hipsterių barai. Spekuliantai superka nekilnojamąjį turtą ir baiminasi, kad išplis gentrifikacija.
Su panašiais pokyčiais susiduria daugelis Vokietijos miestų. Tačiau Frankfurte, kur itin jaučiama „Brexit“ įtaka, padėtis išskirtinė. O jos viduryje – 59-erių P.Feldmannas, prie miesto vairo stovintis nuo 2012 metų. Labiau už viską jis nori ramybės savo kabinete. Dėl to žmonės jį kaltina politinio svorio neturėjimu ir vadina svajotoju apie lygiavą. „Tai – dėl siekio pasiekti balansą. Suprantama, Frankfurtas iš „Brexit“ turės naudos, tačiau negalima, kad dėl to nukentėtų gyventojai“, – kalbėjo meras.
Rasti balansą nebus lengva. Praraja tarp bankininkų ir kapitalizmo kritikų, turčių ir skurdžių gilėja. O su antplūdžiu iš Londono atvyks ir atpirkimo ožiai, ant kurių bus galima sukarti visus pokyčius – investicinės bankininkystės specialistai.
Mieste pokyčių jausmas kone apčiuopiamas. Tačiau tuo pačiu gali justi, kad čia pat ir gaiži nuotaika.
Skambutis šeštą ryto
Lobistų grupės „Main Finance“ biuras įsikūręs mažiau nei du kilometrai nuo miesto rotušės. 57-erių „Main Finance“ vadovas Hubertusas Väthas visomis išgalėmis stengėsi pagerinti Frankfurto įvaizdį. Viskas klostėsi pusėtinai, iki „Brexit“ pateikė galimybę, kuri būna sykį per gyvenimą.
Britų referendumo naktį jis balsavimo rezultatus iki 2 val. stebėjo per televiziją sėdėdamas restorane. Kai vyras susiruošė miego, skaičiai rodė 52:48. Tačiau vos po 6 val. ryto jis sulaukė žurnalisto skambučio su prašymu pakomentuoti britų sprendimą pasitraukti iš ES.
„Paleidome iš anksto parengtą kampaniją socialinėje žiniasklaidoje, įjungėme skambučių centrą. Mūsų žinutė – sveiki atvykę į Frankfurtą“, – prisiminė H.Väthas.
Nuo to meto jis jau davė 800 interviu, o „Frankfurt Main Finance“ buvo paminėta 5,7 tūkst. straipsnių 2 tūkstančių žiniasklaidos priemonių 94-iose šalyse.
H.Väthas pateikė ir kitus skaičius: per ateinančius penkerius metus Londoną paliks 25 tūkst. finansų rinkos darbuotojų. 10 tūkst. iš jų atkaks į Frankfurtą.
Jis siekia išsiaiškinti, kokios darbo vietos turės būti perkeltos į ES, jei bankai, fondai ir draudimo kompanijos norės ir toliau veikti ES. H.Väthas turi tikslą kiek galima daugiau jų pritraukti į Frankfurtą.
Tik politinės paramos jam stinga. Tuo metu, kai kiti miestai į Didžiąją Britaniją siuntė ministrus, vyriausybių vadovus, H.Väthas iš esmės buvo paliktas vienas pristatyti Vokietiją. Tačiau net ir finansų sektorius atsargiai žiūri į H.Vätho žinutę. Jis guodžiasi: „Ilgą laiką tik labai nedaug žmonių Frankfurtą vadino finansų centru“.
Prieš balsavimą dėl „Brexit“ svarbiausi asmenys Frankfurto bankų sektoriuje skeptiškai atsiliepė apie miestą kaip vietą verslui. Tačiau H.Väthas tiki, kad „Brexit“ – tai galimybė Frankfurtui. Anot vyro, per ilgai Vokietijos finansų metropolis gyveno Londono šešėlyje ir netekdamas talentingų žmonių.
Dar vienas krizės smūgis?
Lotharas Reiningeris bankininkų visiškai nesibaimina. Tačiau „Club Voltaire“ vadovas nemano, kad Frankfurte jų reikia dar daugiau.
L.Reiningeris nepamiršo 2008-ųjų finansų krizės. „Būtų kvaila atsukti laiką ir paversti Frankfurtą Europos finansų sostine“, – įsitikinęs vyras.
Dėl krizės bankai mieste prarado ekonominį svorį. Tačiau L.Reiningeris nerimauja, kad tuo metu, kai ne vienas ekspertas kalba apie tikėtiną dar vieną griūtį, „Brexit“ gali bankus vėl kilstelti į ekonominės maisto grandinės viršų.
Praėjusio amžiaus pabaigoje Frankfurtas išgyveno deindustrializaciją, užsidarė ne viena kompanija, žmonės neteko darbų. Tuo metu L.Reiningeris buvo ir reikmenis biurams gaminančios „Triumph-Adler“ tarybos narys. Jis mėgino sustabdyti atleidimus.
Už perėjimą prie paslaugų ekonomikos daugelis Frankfurto gyventojų sumokėjo susitraukusiomis pajamomis. L.Reiningeris suskaičiavo, kad 30-40 proc. gyventojų per pastaruosius 25-erius metus algos iš esmės nekilo, o daugelis jų per mėnesį, atskaičius mokesčius, neuždirba daugiau nei po 2 tūkst. eurų.
Tuo pat metu gerai apmokami finansų sektoriaus darbuotojai persikelia į miestą. Dėl to pastaraisiais metais labai pabrango būsto nuoma. Miesto meras P.Feldmannas pripažįsta, kad NT rinkos burbulas gali perskelti miestą. Tačiau pridūrė, kad viskas kontroliuojama. Be to, anot mero, miestas stato tūkstančius naujų butų, o ir privatiems investuotojams nurodyta trečdalį būstų numatyti subsidijuojamų butų programai.
Tačiau L.Reiningeris pateikė rožinius dūmus išsklaidančius skaičius: mieste turėtų būti 40 tūkst. butų, kurių nuomos kaina kontroliuojama, o jų – 20-23 tūkstančiai.
Vietos statyboms – per akis
Ulrichas Hölleris turi visiškai kitokį požiūrį. Šis vyras vadovauja „German Real Estate Group“. Tai – viena stambiausių NT plėtotojų Frankfurte. Jos naujausias projektas – „Riverpark Tower“. Anksčiau tai buvo kone bjauriausias miesto biurų pastatas, tačiau iš jo atsiveria puikūs vaizdai į Maino upę ir Zachsenhauzeno kvartalą. U.Hölleris 95 m aukščio bokšte įrengs gyvenamąsias patalpas. Projekto vertė – 220 mln. eurų.
Mieste per ateinančius kelerius metus bus pastatyta mažiausiai dešimt gyvenamųjų daugiaaukščių. Rinkai bus pasiūlyta tūkstančiai prabangių apartamentų, kurių kaina – 5-18 tūkst. eurų už kv. metrą. Per brangūs gaunantiems vidutines pajamas, tačiau niekis, palyginus su Londono kainomis.
Tokie investuotojai kaip U.Hölleris ne vien mėgina pritraukti be namų po „Brexit“ likusius bankininkus. Juk ir be jų Frankfurtas auga. Ir, kaip yra ir kituose Vokietijos miestuose, finansų sektoriuje dirbantys žmonės gauna daugiau nei vidutinius atlyginimus.
U.Hölleris žino, kad uždirbantiems vidutiniškai įsigyti tinkamą būstą keblu, tačiau, verslininko nuomone, tuo pirmiausia turėtų rūpintis politikai. Jo teigimu, vietos, kur galėtų iškilti pigesni būstai – apstu.
Netoli bokšto, kuriame įrengs prabangius apartamentus, verslininkas stato kitą pastatą. Jame 30 proc. gyvenamojo ploto bus kompensuojamieji būstai. Tai, suprantama, sumenkina investicijų grąžą. Tačiau U.Hölleriui svarbu ir geri santykiai su miestu.
Savaitgaliais trauks į namus
Kompleksas baldais apstatytų būstų, kurie siūlomi nuomai, priklauso buvusiam privataus „Hauck & Aufhäuser“ banko vadovui Michaeliui Schrammui. Kai 2016 m. jis pasitraukė iš bankų sektoriaus, pasirinko NT. Dabar vyrui priklauso 550 nuomojamų apartamentų. M.Schrammas – ir trijų viešbučių savininkas. Jo verslo partneris – buvęs profesionalus futbolininkas Hasanas Salihamidzicius.
Pardavęs banko „Hauck & Anhäuser“ akcijas M.Schrammas 2012-aisiais įsigijo keturis pirmuosius pastatus. Šlovės valanda išmušė 2014 m., kai vietos apgyvendinti šimtams naujų darbuotojų ieškojo Europos centrinis bankas. Šiandien M.Schrammas ir H.Salihamidzicius vien ECB tarnautojams nuomoja 150 butų. Per mėnesį iš jų už nuomą gauna apie 250 tūkst. eurų.
Verslininkų planuose – nuomojamų butų skaičių padidinti dar šimtu.
M.Schrammas nemano, kad dėl „Brexit“ į Frankfurtą atsikėlę darbuotojai stipriai sujauks gyvenamojo būsto rinką. „Daugelis jų čia apsistos tik laikinai. Nebus taip, kad jie išsyk atvyktų su šeimomis. Greičiau jau savaitgaliais grįš namo“, – svarstė NT rinkoje uždirbantis verslininkas.
Pavyzdžiui, „Deutsche Bank“ skaičiuoja, kad iš Londono į Frankfurtą atvyks 4 tūkst. banko darbuotojų. Daugelis jų, kaip ir spėjo M.Schrammas, ketina važinėti namo. Tai vyksta jau ir dabar. Pavyzdžiui, viena banko valdybos narių – Sylvie Matherat – vos dvi dienas per savaitę būna Frankfurte. Likusį laiką ji skraido darbo reikalais arba grįžta į namus Paryžiuje.
O štai Svenas Baumannas palikęs „Merrill Lynch“ ir įsidarbinęs „Citigroup“ iš Londono jau persikėlė į Frankfurtą. Tai nutiko 2015-aisiais, po 12-os D.Britanijos sostinėje praleistų metų.
Ar jis mano, kad bus daugiau kolegų, kurie ryšis persikelti į Frankfurtą? „Tie, kurie negalės to išvengti, persikels“, – mano vyras.
