Amerikos prezidentas savo veiksmus prilygino savo pirmtakų G.Washingtono, A.Lincolno ir W.McKinley sprendimams. Tiesa, pamiršo paminėti ir H.Hooverį, kuris prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įvedęs muitus net 20 tūkstančių prekių.
Šįkart galbūt labiau nei patys muitai žeminantis pasirodė valstybių ar regionų rūšiavimas.
D.Trumpas pažadėjo, kad išimtys bus taikomos JAV sąjungininkams ir „tikriesiems draugams“. Tačiau kol kas tuo galės džiaugtis tik Meksika ir Kanada, jei derybos dėl Šiaurės Amerikos prekybos sutarties baigsis sėkmingai.
Europos Sąjunga ne veltui įsižeidė – nuo kada Senasis žemynas nebėra draugiškas Amerikai? Labiausiai dėl to nerimauja vokiečiai, amerikiečiams parduodantys itin daug plieno gaminių. JAV vadovas dar šliūkštelėjo alyvos į ugnį pareiškęs, kad Vokietija ir taip elgiasi nesąžiningai, nes gynybai atseikėja vos procentą, kai Amerika – 4,2 proc. bendrojo vidaus produkto.
Nenuostabu, kad kol kas derybos dėl išimčių Europai nepajudėjo iš mirties taško. Nuolaidų iš amerikiečių tikisi australai bei japonai. Užtat kinai, kuriems jokių lengvatų D.Trumpo administracija nepritaikys, kaipmat pasišiaušė. Anot Pekino, tai yra išpuolis prieš daugiašalę prekybos sistemą, kuris neabejotinai turės įtakos įprastai tarptautinei prekybos tvarkai.
D.Trumpo teigimu, toks žingsnis būtinas siekiant atgaivinti šalies metalo pramonę. Žinoma, šio sektoriaus JAV verslininkai ir darbuotojų profesinės sąjungos sveikino tokį sprendimą. Bet automobilių gamintojai džiaugtis neskubėjo: vien šalyje išgaunamo metalo jiems artimiausiu metu vargu ar užteks, o pabrangus įvežtiniam teks kelti ir produkcijos kainas. Lyg tyčia jos paklausa JAV rinkoje mažėja.
Verta atkreipti dėmesį, kad net respublikonai abejojo galima nauda. Daugiau nei šimtas jiems atstovaujančių įstatymų leidėjų įspėjo D.Trumpą, kad šie muitai pakenks transatlantiniams santykiams, o Atstovų Rūmų pirmininkas P.Ryanas viešai pasmerkė šį potvarkį.
Aišku, vertinant pasaulio mastu tie muitai plienui ar aliuminiui nėra katastrofa. Antai Europos Komisija apskaičiavo, kad mūsų žemynui per metus tai kainuos 2,5 mlrd. eurų. Nemažai, tačiau ne tiek, kad derėtų rautis plaukus nuo galvos.
Blogiausia, kad yra sukurtas precedentas, galintis išjudinti nusistovėjusią prekybos tvarką.
Kai šitaip pasielgė JAV, niekas nesukliudys nustatyti muitų vienokioms ar kitokioms amerikietiškoms prekėms nei Pekinui, nei tai pačiai Europos Sąjungai.
Briuselis jau užsiminė, kad yra sudaromas sąrašas, ką Europa irgi gali apmokestinti. Tai – ir burbonas, ir džinsai „Levy’s“, ir riešutų sviestas. Arba net legendiniai motociklai „Harley-Davidson“.
Greičiausiai pataikaudamas savo rinkėjams D.Trumpas irgi nenori atsilikti: anot jo, jei Europa neįsileis daugiau amerikietiškų prekių, Vašingtonas apmokestins ir automobilius „Mercedes-Benz“, BMW automobilius.
Tokie pareiškimai yra įrodymas, kad protekcionizmas pasaulyje įsigali vis labiau. Nebus nieko stebėtina, jei didžiosios valstybės pamažu ims gręžtis nuo Pasaulio prekybos organizacijos taisyklių ir kaip įmanydamos gins savo gamintojus ir rinką.
Ekspertai nuogąstauja, jog būtent tai ir yra didžiausias pavojus atsigavusiai planetos ekonomikai.
Kaip į tai reaguojama Lietuvoje? Visiška tyla arba tik savo kiemo reikalai. Aišku, ko čia nerimauti, jei nei rūdų kasyklų, nei milžiniškų metalo fabrikų neturime. O dar ir prekyba su JAV klestėte klesti – pernai į Ameriką eksportuota 1,376 mlrd. eurų vertės prekių, importuota – 367 mln. eurų vertės, balansas labai teigiamas.
Tačiau ar tokia ramybė nėra savęs apgaudinėjimas? Pavyzdžiui, Lietuvoje investuoja vokiečių kompanijos „Continental“ ir „Hella“, gaminančios detales tiems patiems vokiškiems automobiliams, kurių dalis plaukia į Ameriką.
Niekas negali būti tikras, kad įsiliepsnojus prekybos karui nepasikeis ir investuotojų planai. Antra vertus, užsakymų ir pajamų netekęs vakarietis galbūt nebeįsigis lietuviško mineralinio vandens, drabužių ar kitokių produktų.
„Egzistuoja rizika, kad prekybos karui įsibėgėjus apmokestinamų prekių skaičius dar labiau išaugtų, įsisuktų pavojinga muitų didinimo spiralė. Tokiu atveju pažeidžiama taptų ir Lietuva, kuri yra viena atviriausių – labiausiai nuo eksporto priklausomų ekonomikų pasaulyje“, – įspėjo „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė L.Galdikienė.
Tačiau ar gali mūsų šalis kaip nors paveikti pasaulio galingųjų sprendimus? Tikrai ne.
Bet bent pareikšti savo poziciją, ką šiuo atveju palaiko Vilnius, matyt, derėtų. Tačiau kol kas pasirinkta patogi taktika lindėti kaip pelėms po šluota ir linkčioti galva į Briuselio pusę – neva tegul ten jie viską sprendžia.
Vis dėlto knieti paklausti: ar svarstoma apie kokį nors veiksmų planą bent keleriems metams į priekį, jeigu muitų karai ims kelti tiesioginę grėsmę mūsų šalies ūkiui? Kol kas susidaro įspūdis, kad dabartiniai valdantieji dėl to ne tik nesuka galvos – jie stengiasi net nepastebėti šio reiškinio.
