Nuo vaikystės regėjimo negalią ir kitų sveikatos problemų turinčio vyro likimas nelepino. Kaip ir jo dvylika brolių ir seserų, Aivaras užaugo internatuose. Nors ir buvo išbarstyti po visą Lietuvą, tarpusavio ryšio vaikai neprarado.
Šiuo metu jų liko aštuoni, todėl tarpusavio ryšius šeima dar labiau brangina. Visi jie taip pat turi sveikatos problemų, tačiau nepasiduoda gyvenimo negandoms, kabinasi į gyvenimą.
Aivaras didžiuojasi savo vyriausiu broliu Juozu, kuris buvo aktyvus sportininkas, dabar yra Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas, beje, taip pat yra dirbęs toje pačioje socialinėje įmonėje. Ir ne tik jis. Čia dirba ir Aivaro sesuo, brolio dukra, anksčiau yra dirbęs dar vienas brolis. Visi jie taip pat turi regėjimo ir kitas negalias.
Apsuko ratą ir grįžo
Palikęs internatą, Aivaras atvyko į Kauną, kur gyveno dauguma jo giminaičių. Įsidarbino aklųjų kombinate, apsigyveno kombinato suteiktame bendrabutyje. Našlaičiui tai buvo nemenka paspirtis.
Kombinate Aivaras dirbo septynerius metus, tačiau dėl įmonės bankroto teko palikti ne tik darbo, bet ir gyvenamąją vietą. Tada prasidėjo vargai. Net du metus vyras ieškojo darbo, tačiau pamatę jo negalią darbdaviai atsisakydavo priimti.
2005 metais pradėjo steigtis socialinės ir neįgaliųjų socialinės įmonės. Tai tapo Aivaro išsigelbėjimu. Jį priėmė neseniai tokį statusą gavusi bendrovė „Selita ir Ko“ (šiuo metu – „Kauen craft“). Vyras čia išdirbo daugiau nei trejus metus. Tačiau įmonę paliko, nes norėjosi paieškoti dar geresnio darbo. Kaip sakė pats Aivaras, išėjo „dėl jaunatviško kvailumo“.
Po nesėkmingų darbo paieškų Lietuvoje, pakalbintas draugų vyras išvyko į užsienį. Talkinant įdarbinimo agentūrai jam pavyko gauti nesudėtingą rūšiuotojo darbą fabrike Londone. Atlyginimas buvo geras, darbas nesudėtingas, tačiau visą laiką reikėjo slėpti savo negalią, kadangi pagal Jungtinės Karalystės įstatymus žmonės su tokia negalia negali dirbti.
Beveik aštuonerių metų darbo Aivaras visgi buvo „išaiškintas“, ir nieko kito neliko kaip tik grįžti į Lietuvą.
Po nesėkmingų pusantrų metų darbo paieškų, kai jau buvo išleistos beveik visos užsienyje uždirbtos santaupos, Aivaras prisiminė „Kauen craft“. Ir štai jau pora metų, kaip vyras vėl dirba šioje įmonėje kiemsargiu – pagalbiniu darbuotoju.
„Man sudarytas lankstus darbo grafikas, niekas man nepriekaištauja, kai reikia nuvykti pas gydytoją ar kai susergu. O tai atsitinka dažnai ne tik man, bet ir kitiems negalią turintiems įmonės darbuotojams. Jų šiuo metu dirba net šešiasdešimt.
Įmonė taikosi prie mūsų poreikių, ne mes – prie įmonės. O tenka rūpintis daug kuo, net ir vaistų vartojimo grafiką meistrė turi prižiūrėti psichikos negalią turintiems darbuotojams“, – pasakoja Aivaras.
Seimo nariai – lyg kurtieji
Anot aivaro, daug nerimo ir baimės neįgaliesiems sukėlė naujoji valdžia.
Užsimojį atimti iš bendrovių, kuriose dirba neįgalieji, socialinių įmonių statusą ir išvaryti visus juos į vadinamąją „atvirą darbo rinką“ Aivaras vadina visišku absurdu. Ir tai įrodo jo ir jo šeimos gyvenimo istorija.
„Tai ne kartą bandėme įrodyti Seimo nariams, kurie mūsų, neįgaliųjų darbuotojų kvietimu, buvo atvykę į įmonę“, – kalbėjo vyras.
O gal žadamas Seimo nario J.Džiugelio vadinamasis „krepšelis“ nėra bloga idėja?
Anot A.Miliausko, vioena, jis nesuteiks neįgaliajam stabilumo. Jeigu jam ir pavyks įsiprašyti į kurią nors įmonę pasinaudojus „krepšelio“ subsidija, darbdaviui neliks jokios motyvacijos toliau laikyti tokį žmogų. Ką jau kalbėti apie tai, kad paprastos įmonės neturi nei patirties, nei žinių kaip elgtis su tokiais žmonėmis.
„Buvome su bendradarbiais nuvykę į Seimą, kai J.Džiugelio sumanymu buvo pasirašomas memorandumas „Dėl galimybių žmonėms su negalia konkuruoti darbo rinkoje“. Memorandumo pasirašymą pasveikino net Seimo pirmininkas V.Pranckietis, parašus padėti ant dokumento su skambiu pavadinimu susirinko ministrai, Seimo nariai, verslo asociacijų atstovai, įvairios neįgaliuosius turinčios ginanti organizacijos.
Daug ponų buvo prisirinkę, sakė gražias kalbas. Labai norėjome ir mes, paprasti mirtingieji, pasisakyti. Bent kelis sakinius, bet žodis mums nebuvo suteiktas. Dar bandžiau Seimo narę A.Maldeikienę užkalbinti, bet ji apsimetė, kad negirdi“, – nuoskaudas iš vizito Seime prisiminė Aivaras.
Piešia niūrų ateities scenarijų
Ką darytų Aivaras, jeigu visgi būtų atsisakyta socialinių įmonių modelio?
„Manau, kad maža tikimybė, jog mūsų darbo vietos išliks. Juk verslas skaičiuoja, o mes tikrai nesame ta darbo jėga, kuri pasižymi dideliu darbo našumu. Aš, greičiausiai, emigruočiau, nors nuslėpti savo negalią būtų sudėtingiau, nes viena akimi dabar visai jau nebematau, bet teks rizikuoti.
Kiti neįgalieji, matyt, prašys pašalpų ir socialinių garantijų iš valstybės. Nesuprantu, kam reikia naikinti mūsų darbo vietas socialinėse įmonėse? Nors mūsų darbo vietos ir remiamos, bet mes taip pat ir mokesčius mokame nuo savo algų.
Pavyzdžiui, mano neįgali sesuo, kuri taip pat dirba mūsų įmonėje, viena augindama du negalią turinčius vaikus neprašo papildomai jokių socialinių išmokų ar pašalpų. Žinoma, situacija pasikeistų, jeigu ji netektų darbo“, – niūrią ateitį mato Aivaras.
