74 metų buvęs centrinio banko vadovas bei Lietuvos ambasadorius Kazachstane domisi tiek savo valstybės, tiek savo giminės istorija.
O ji tikrai intriguojanti, nes yra ryšių net su Sapiegomis. Tik bajoro pažymėjimo pašnekovas kol kas neturi – anot jo paties, tiesiog nėra sutvarkyti visi reikiami dokumentai.
– Kur jūsų šaknys – kur gimėte, augote?
– Gimiau Kauno rajone, nors visą vaikystę praleidau Kaune. O mano mama kilusi nuo Krekenavos (Panevėžio r.), iš Svirskių giminės – bajoriškos, kuri savo ruožtu kildinama iš Sapiegų. Vaikystėje Krekenavos apylinkėse praleidau labai daug laiko.
Bažnyčiose esu surinkęs giminystės ryšius nuo 1668 metų. Du mano močiutės dėdės yra žuvę per 1863-ųjų sukilimą. Mat kaip tik prie Krekenavos yra vietovė, kur formavosi sukilėlių būriai.
– Kokie maloniausi prisiminimai iš vaikystės?
– Mokiausi Petrašiūnų mokykloje. Būdami vaikai nuolat žaisdavome futbolą, smagindavomės. O paskui sumanydavome parūkyti. Vienas atneša pusę cigaretės, kitas – trečdalį.
Sykį draugas sako: žiūrėk, tavo tėtis eina. Greitai atsiguliau, ranką su suktine – į žolę, bet dūmelis raitosi į viršų. Tėtis buvo griežtas, Antano Smetonos laikų kariškis, todėl greitai sukomandavo: Romuti, namo.
Grįžtu, manau, dabar jau bus pirtis. O jis vaikšto aplink namą ir nieko nesako. Kitą dieną – irgi. Tik pradėjo pasakoti, kad tais laikais, kai formavosi tarpukario kariuomenė, ateidavo sveiki, negeriantys, nerūkantys bernai.
Todėl, paklaustas apie vaikystę, nuolat sakau, kad tada mečiau rūkyti – septynerių metų.
– Augote pokariu, o kokias šventes atsimenate iš to meto ir kokia jums smagiausia?
– Švęsdavome visas katalikiškas šventes – ir Velykas, ir Kalėdas. Dėl to nebūdavo jokių ginčų. Kaip ir dabar. Nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis.
Tik kai atsirado televizorius ir buvo rodomi paradai iš Maskvos, buvau susižavėjęs tomis patrankomis ir viskuo kitu. Tėčiui sakau: pažiūrėk, kokia jėga!
O jisai: palauk, pasimokysi, sužinosi, kad buvo toks Aleksandras Makedonietis, kuris iki Indijos nuėjo ir griuvo, tad grius ir čia.
– Kokia jums gražiausia Lietuvos vietovė?
– Tikrai Krekenava. Per ją teka Nevėžis, o šalia dar du upeliukai – Linkuva ir Lokauša. Vaikystėje ten žvejodavau, vėgėles traukdavome rankomis.
– O koks gražiausias Lietuvos miestas?
– Man tikrai labai mielas Kaunas su Petrašiūnais, Pažaislio vienuolynu ir viskuo kitu.
Vis dėlto gražiausias yra Vilnius. Aišku, čia labai didelis Senamiestis, todėl reikia labai daug investicijų, akylos priežiūros.
– Ką laikote iškiliausia Lietuvos istorijos asmenybe?
– Žinoma, didžiuosius mūsų kunigaikščius. Net sovietų laikais, kai dabartiniame Sankt Peterburge rašiau disertaciją, buvo kalbama apie juos. Kaip ir Ukrainoje, kur nuolat paminima Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tie Algirdaičių pėdsakai iki šiol išlikę žmonių atmintyje.
– Jums teko dirbti ir sovietmečiu, ir su atkurtos Lietuvos prezidentais Algirdu Brazausku bei Valdu Adamkumi. Vis dėlto su kokiu žmogumi norėtumėte susitikti pietų?
– Šios asmenybės turbūt ir buvo įdomiausios, kurias teko sutikti. Žinoma, išskirtinis ir Vytautas Landsbergis, kuris tikrai vertas didelės pagarbos dėl Nepriklausomybės atkūrimo ir tuomet parodytos drąsos bei įžvalgos.
Su A.Brazausku daug diskutuodavome apie perėjimą nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos. Tekdavo daug ginčytis. Jis ir pakvietė mane dirbti į Lietuvos banką.
Su V.Adamkumi daug bendravome, kai buvo siekiama sustabdyti trečiojo Ignalinos atominės elektrinės bloko statybą.
– Kokia mėgstamiausia lietuviška daina ar grupė?
– Dar vaikystėje mano mamos broliai dažnai dainuodavo liaudies dainas, pats šokau tautinių šokių ansamblyje Kaune, todėl ta mūsų muzika iki šiol išlieka artima. Klausomės namuose ir operų, ir simfonijų.
Turime didelę plokštelių kolekciją, todėl skamba Antano Kučingio, Virgilijaus Noreikos ir kitų įrašai.
– Koks jums skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Lašiniai. Kai atkūrus Nepriklausomybę teko steigti kelis lietuviškus bankus, laikai buvo nelengvi. Savo vairuotoją ar sekretorę siųsdavau į Kalvarijų turgų nupirkti skanių lašinių, agurkų, raugintų kopūstų.
Paskui visa komanda, su kuria rengdavome steigimo dokumentus, taip pietaudavome.
– Rinkdamasis prekes žiūrite, kad jos būtų lietuviškos?
– Štai pažiūrėkite, kailiniai – lietuviški (rodo. – Red.). Kostiumas – irgi lietuviškas.
– Ar išvardytumėte penkis gražiausius lietuviškus žodžius?
– Sąžinė. Žodžio laikymasis. Korektiškumas, punktualumas, nors jų kilmė ir nelietuviška. Žinoma, ir litas. (Juokiasi.)
– Kokie trys būdo bruožai būdingiausi lietuviams?
– Atkaklumas, garbė ir ištikimybė.
– Kokia mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Tai greičiau ne patarlė, o patarimas – nuolat sakyti tiesą.
Geriau karti tiesa nei saldus melas ar nutylėjimas.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– ... čia mano Tėvynė. Mano visa giminė ją labai gerbia ir myli.
– Koks būtų jūsų linkėjimas Lietuvai dar bent artimiausiam šimtmečiui?
– Kad ir kur būtų jos pilietis, privalo likti valstybės patriotas, ginti jos garbę ir istoriją.
Buvo pas mus ir karų, ir visko, tačiau tauta iškentėjo, todėl kiekvieno jos gyventojo priedermė – saugoti mūsų valstybę.
