Pasakojama, kad įvedus progresinį gyventojų pajamų mokesčių tarifą jūs mokėsite mažiau, bet jūsų kaimynai ar žmonės, kurių jūs nemėgstate – daugiau. Mažiau bus apmokestinti skurstantieji, neapmokestinta vidurinioji klasė, ir apskritai, juos mokės tik pikti ir šykštūs turtuoliai. Įsivedę progresinius mokesčius gyvensime kaip skandinavai. Pasaka, o ne mokesčiai!
Deja, tai yra tik pasaka. Iš pasakų pasaulio grįžkime į realų pasaulį ir pasiaiškinkime, kas gi iš tiesų tų yra tie pasakų herojai, t.y. progresiniai mokesčiai.
Vienas progresinių mokesčių reklaminių šūkių – įvedus progresinius mokesčius daugiau uždirbantieji mokės daugiau. Tikrai taip. Bet esant proporcinių mokesčių sistemai, t.y. tokiai, kurią turime dabar, daugiau uždirbantys irgi moka daugiau. Net jei neturėtume neapmokestinamojo pajamų dydžio, su dabartiniu 15 proc. GPM tarifu, uždirbantis 1000 eurų žmogus mokėtų 150, uždirbantis 1300 eurų mokėtų 195 eurus.
Progresinio tarifo mokesčius tiksliau būtų vadinti „didėjančio tarifo mokesčiais“, nes tokia jų esmė: daugiau uždirbantis moka ne tik daugiau, bet dar ir didesnį tarifą. Vienas iš progresinio tarifo pavyzdžių būtų toks: pvz., pajamos iki 1000 eurų būtų apmokestinamos 15 proc. o virš 1000 eurų – 20 proc. Taigi, pavyzdžiui, uždirbi 1300 eurų „ant popieriaus”, tai pirmi 1000 eurų būtų apmokestinami 15 proc , o likę 300 eurų – jau 20 proc. tarifu. Esant dabartiniam 15 proc. tarifui nuo 1300 sumoki 195. Įvedus progresinį 15 ir 20 proc. tarifą sumokėtum jau 210 eurų.
Taigi jeigu tikslas apmokestinti daugiau uždirbančiuosius – tuomet progresiniai, t.y. didėjančio tarifo mokesčiai yra visai tinkama priemonė. Bet tuomet klausimas, ką laikyti daugiau uždirbančiu?
Progresinėse pasakose skurstantys nemoka nieko, vidurinioji klasė sumoka labai mažai, o visus pinigus į biudžetą suneša „milijonieriai“. Realybėje, t.y. žiūrint į tai, ką siūlo Lietuvos politikai, mokesčiai didėti pradėtų maždaug nuo 1200 eurų „į rankas“. O jei dar turi porą vaikų? Politikai, viešai verkiantys dėl viduriniosios klasės nebuvimo, mokesčius nori didinti būtent viduriniosios klasės užuomazgoms.
O gal progresinių, t.y. didėjančių mokesčių tikslas yra žmones apmokestinti mažiau?
Tuomet progresinių mokesčių nereikia. Paprasčiausias ir taikliausias būdas mažinti mokesčius yra... mažinti mokesčius. Progresiniai, t.y. didėjančio tarifo mokesčiai čia ne prie ko.
Jei tikslas – sumažinti mokesčius tik mažiau uždirbantiems, tuomet – galbūt. Įsivaizduokite, pvz., jei uždirbantiems daugiau kaip tūkstantį eurų būtų taikomas 15 proc. tarifas (kaip ir dabar), o uždirbantiems iki tūkstančio – 10 proc., tai irgi būtų progresinis tarifas, tačiau toks, kuris mokesčius mažina (o ne didina).
Bet jei norime mokesčių, kur mažai uždirbantys moka ir mažą sumą, ir mažą procentą nuo pajamų, tai paprastesnis būdas to pasiekti yra didinti neapmokestinamasis pajamų dydį (NPD).
Bet tokią sistemą mes jau turime dabar. Jei uždirbi 380 eurų „ant popieriaus”, visi 380 yra pripažįstami kaip NPD ir jiems taikomas 0 proc. GPM tarifas.
Bet jei uždirbi 500 „į rankas” sumoki 65 eurus GPM. Uždirbi 1000 „į rankas” – sumoki 197 eurus. Uždirbi perpus mažiau, mokesčių sumoki tris kartus mažiau. Dėl NPD, mažiau uždirbantieji jau dabar sumoka ir mažiau mokesčių, ir mažesnį procentą, nei uždirbantys daugiau. Norite šį skirtumą dar didinti – didinkite neapmokestinamąjį pajamų dydį.
O gal progresiniai mokesčiai yra atsakymas į pajamų nelygybės problemą Lietuvoje? Ne. Ir štai paprasta priežastis. Pajamų nelygybė tarp gyventojų pajamų mokestį mokančių žmonių yra iš esmės tokia pat kaip Europoje. Tačiau jei į skaičiavimus įtraukiame pensininkus su jų mažomis pensijomis, tuomet pajamų nelygybė išauga.
Taigi, pajamų nelygybės rodikliai Lietuvoje aukšti (palyginti su Europa) ne todėl, kad vieni uždirba daug, o kiti uždirba mažai, o todėl, kad pensijos mažos. Tačiau pensininkai nemoka gyventojų pajamų mokesčio. O tai reiškia, kad nesvarbu, koks GPM, progresinis, ar toks kaip dabar – pensijos nuo to nepasikeis.
O gal įsivesti „progresinius“ reikia, nes reikia didinti perskirstymą? Juk taip pastoviai porina gyvenantieji iš perskirstymo. Bet perskirstymas yra ne kas kita, kaip surenkami mokesčiai. Mokesčių surinkta daugiau – perskirstymas didesnis. Mažiau – perskirstymas mažesnis.
Progresiniai mokesčiai perskirstymą didina tik tada, kada mokesčių surenkama daugiau. Taigi, „didinti perskirstymą“ reiškia ne ką kitą kaip didinti mokestinę naštą mokantiems mokesčius. Perskirstymo ir progresinių gerbėjai galėtų būti bent sąžiningi ir prisipažinti, kad jie nori padidinti mokesčius, nes yra įsitikinę, kad valdžia pinigus panaudos geriau nei žmonės, kurie tuos pinigus uždirbo.
Politikai, kurie sako progresiniais mokesčiais apmokestins milijonierius, iš tikro nori padidinti mokesčius uždirbantiems šiek tiek daugiau nei 1000 eurų. Kas čia? Nuoseklumo trūkumas ar veidmainiškumas?
Beje, kalbant apie veidmainiškumą. Neseniai įvestos „Sodros grindys“ buvo akivaizdus mokesčių padidinimas mažiausiai uždirbantiems. Išeina labai įdomiai. Politikai, kurie pasisako už progresinius mokesčius, įveda regresinius mokesčius, t.y. kuomet uždirbantys mažiau moka daugiau. Mažiausiai uždirbančių nuo mokesčių didinimo negynė nei profsąjungos, nei kairieji, nei prie valdžios prisiplakę etatiniai socialinio jautrumo šaukliai. Kodėl?
O gal viskas paprasčiau? Gal politikai balsuoja už bet kokius pakeitimus, kuriais didinami mokesčiai? Ir iš tikro, jei tikslas – tiesiog ištraukti daugiau pinigų iš žmonių kišenių, tuomet tinka ir progresiniai, ir regresiniai, ir akcizai, ir PVM. Bet nei pasakomis, nei Skandinavija čia nė nekvepia.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
