Vilkiko vairuotojas atskleidė schemą: „Štai kaip vagiama iš vairuotojų ir valstybės“

O juk tai – skirtingos pareigybės, atsakomybė, apmokėjimas, darbo laiko apskaita ir t.t. Iš čia ir darbo sutartys, kuriose terodoma 40 val darbo savaitė.

Vairuotojams taikoma suminė darbo laiko apskaita, neleidžia dirbti daugiau 12 val. per parą,o ilsėtis – mažiau 11-os. Atitinkamai numato 48 darbo valandas per savaitę ir ne mažiau 35 valandų trunkantį savaitgalio poilsį. Tačiau vairuotojai verčiami dirbti maksimalų EEB reglamento leistą darbo laiką po 13 ir 15 valandų (o tai sudaro 84 darbo valandų per savaitę) ir minimaliai ilsėtis 3 naktis tik po 9 valandas ir tik 24 valandas vieną,o 45-as – kitą savaitgalį.

Be to, EEB reglamentas esant būtinybei leidžia dirbti ilgiau, kad vairuotojas galėtų grįžti penktadienį į garažą ir savaitgalį ilsėtis namuose. O mūsiškiai verčiami 6 savaites kasdien pažeisti LR Darbo kodekso ir darbo sutarties nuostatas. Jokio papildomo apmokėjimo už tai jie negauna. Kaip ir negauna už naktinį ir šventinį darbą. Nes atlyginimo ir atostoginių jie negauna iš viso!

Įmonės oficialioje buhalterijoje „rodo“, kad vairuotojui mokama 1,3 MMA + 1 euras / mėn. brutto. Nes jei mažiau – būtų apmokestinamas 15 proc. įmonės komandiruočių dienpinigių fondas.

Iki šių metų sausio 1 d. tai sudarė 495 eurus brutto, arba 414,07 po mokesčių. Dalis įmonių to atlyginimo neišmokėdamos sumoka tik įmoką „Sodrai“. Kita dalis įmoką „Sodrai“ sumoka tik komandiruotės laikotarpiu, o po 4 ar 6 savaičių darbo, per beveik 2 arba beveik 3 savaičių buvimą namuose formina „nemokamas“ atostogas, taip pavogdamos ne tik atlyginimą, bet ir darbo stažą. Atostoginiai „dingsta“ beveik visose įmonėse. Žinant įmonėse dirbančių vairuotojų skaičių nesunku pasiskaičiuoti, kiek įmonės „sutaupo“ per mėnesį, per metus. Ir tikrai neparodysite niekam kitos tokios šalies, kur tarptautinių reisų vairuotojas uždirbtų vos 1,3 MMA,dar prarasdamas ir trečdalį darbo stažo. Nėra tokios!

Realiai gi egzistuoja dvi „žodžiu sutartos“ mokėjimo formos: už nuvažiuotus kilometrus arba išdirbtas dienas. Ir štai čia prasideda žaidimas su komandiruočių dienpinigiais. Ankstesni finansų ministrai parengė Vyriausybės dokumentą dėl komandiruočių dienpinigių mažinimo iki 50 proc. Panelė V.Blinkevičiūtė jį pasirašė, taip paleisdama visą mechanizmą. Netrukus po to, per krizę prasidėjęs masinis ukrainiečių ir baltarusių įdarbinimas, išmėtant į gatvę vietinius, rodo, kad minėtas įstatymas tarsi būtų tyčia parengtas atlyginimų ir dienpinigių grobstymui? Juk niekas nesukontroliuos realių užsieniečio pajamų. Mažėjant laisvų darbo vietų su ta pačia schema buvo priversti sutikti ir vietos darbuotojai.

Deja, godumas beribis. Kartu su dalimi dienpinigių pradėjo „dingti“ ir atlyginimas. O kad tai pateisintų, buvo įvesta visokių neoficialių, niekur nereglamentuotų „atskaitymų“.

Renkamas „užstatas“ galimai žalai padengti – tik maža to dalis. Kai kurios įmonės įsigudrino besidarbinantiems vairuotojams pateikti pasirašyti neprotestuotinus vekselius įmonės savininko naudai. Jos vogė iš vairuotojo kiek leidžia fantazija,o jei jis norėdavo išeiti – pasitelkdavo vekselį.

Draudimų franšizės

Neįsivaizduoju idioto, kuris draustųsi su tūkstantinių dydžių franšize. Vežėjams gi – tai nuolatinė praktika... Nes galima atskaičiuoti iš kvailoko vairuotojo. Būta, kad įmonė gaudavo draudimo išmoką, ir antra tiek – iš vairuotojo. Realiai juk niekas nežino, kokia iš tiesų ta sutartis ir franšizė. Niekas to vairuotojui nedemonstruos. Iš čia kilusi gudrybė, kai atskaičiuojama už įbrėžimus siauruose keliuose, kuriais vairuotojai verčiami važiuoti dėl jų pigumo, sudaužytus veidrodžius ir t.t.

Dažniausiai įbrėžimai ir įlenkimai, už kuriuos jau sumokėjo vairuotojas, nėra taisomi ir vėliau dar už juos sumoka ir kiti. Užtenka persikabinti puspriekabę ar pasikeisti vilkikais naktį ar jų nenuplovus, kad nepastebėtum esamo defekto. Ir jis – jau tavo.

Besikeičiant jais, mašinų stovėjimo aikštelėse atliekant smulkų remontą, dalis jų sulūžta, pasimeta. Jei grįžus į garažą pridavinėji mašiną ir kažko nėra – atskaito. Kaip savotišką atskaitymą galima traktuoti tai, kad įmonės neaprūpina vairuotojų GPS prietaisais, darbo telefonais, darbo drabužiais ir apsaugine avalyne. Nors tai privalu pagal darbo sutartį, dažniausiai vairuotojai naudojasi savo turtu. Tačiau tai neatleidžia nuo SIM kortelės asmeniniame ragelyje pokalbių limito, kai už darbo pokalbius dar ir atskaičiuojama, nes jį viršijai.

Įdomus dalykas vyksta su įmonių komerciniais mokėjimais ir baudomis. Jei reiso metu reikia naudotis perkėla, traukiniu, autoserviso paslaugomis, jei gaunamos baudos už perkrovas, kabotažą ir pan. – įmonė sumas jų apmokėjimui perveda į ... asmeninę vairuotojo banko sąskaitą. Jis visa tai turi apmokėti savo banko kortele.

Įdomu tai, kad, pavedimo paskirtis rašoma kaip atlyginimo ar dienpinigių avansas. Ir dar galioja taisyklė, kad grįžus vairuotojui siūloma „pasidalinti išlaidas per pusę“, arba jis siunčiamas „ant trijų raidžių“. Net turėdamas kvitus neįrodysi, kad tų pinigų nepasisavinai. Jokių instancijų tai nedomina.

Didžiule darbuotojų bėda virto vadinamoji darbuotojų nuoma, kai lietuviška įmonė vairuotoją išnuomoja užsienio įmonei. Kur dingsta atlyginimų skirtumas – spėlioti nereikia... Tokiais atvejais savo pinigų dar tenka gerokai palaukti, nes lietuvaičiai meluoja, kad neatsiskaitė užsieniečiai, o pastarieji tvirtina, kad pinigai pervesti tavo šefui. Kažkada juos gausi, jei iš viso nedings...

Net jei esi sutaręs dėl įkainių už dieną ir įmonė pasitaikė ne akiplėšiškai vagianti, visos sumos vis tiek nemokės. Nes už kelionę iki vilkiko kur nors Prancūzijoje ar iš jo į namus nėra mokama. Vairuoji mikroautobusą už dyka. O tai – 3 darbo dienos komandiruotėje ir nei atlyginimo, nei dienpinigių. Maža to, tos dienos įskaičiuojamos į namuose praleistą 2 ar 3 savaičių laiką.

Jei dirbama 4 savaites, komandiruotė trunka 31 dieną, moka – už 28. Jei 6 savaites – komandiruotė trunka 45 dienas, o moka už 42.

Taip vairuotojai prievartaujami dirbti kuo ilgiau, kad sumažintų "praturistautų už dyka" dienų skaičių. Beje, jei vadybininkai nesugeba ar nenori surinkti vilkikų, kurių vairuotojai keisis, į krūvą – tokių dienų skaičius gali gerokai išaugti. Tai virsta ekskursija po Europą, paromis sėdint be miego ir net be padoraus valgio.

Bet pats ekstremaliausias iš atskaitymų – už pereikvotą kurą. Čia būtina paminėti, kad jokių degalų sąnaudų normų oficialiai neegzistuoja. Jų nėra nustatę nei gamintojai, nei dileriai, nei specializuoti servisai. Jas išgalvojo mūsų vežėjai. Išgalvojo tokias, kad vairuotojai priversti pirkti trūkstamus degalus iš kolegų, kurie sutaupė. Kitaip – bus atskaičiuota brangiausiu europiniu tarifu, nors dažnai tie degalai būna rusiški.

Į vilkikų bakus negalima talpinti daugiau 1500 litrų. Taigi, bakai montuojami maždaug tokio dydžio. Su tokiu kiekiu degalų vilkikas gali nuvažiuoti iki 4500 km ir tai užims daugiau nei savaitę laiko. Pagaliau, net jei tie degalai iš Europos Sąjungos (ES) šalių, įmonė juk susigrąžina už juos PVM ir net akcizus. O štai vairuotoją nubuožina didžiausia mažmenine kaina...

Be šių neteisėtų atskaičiavimų egzistuoja ir begalė vairuotojui primetamų jam nepriklausančių ir neapmokamų darbų. Jis privalo pildyti ne tik degalų ridos, piniginių lėšų apskaitą, bet ir kelionės lapus, ataskaitą, CMR važtaraščius, neretai ir pats krauti prekes, tvirtinti krovinius, saugoti nuo ES masiškai išplitusių transporto priemonių, krovinių ir degalų vagysčių, atlikti smulkų remontą, pasikeisti pradurtą ar sprogusią padangą. Už kurią, beje, dar ir atskaičiuos. Dokumentų pildymas, skaičiavimai, adresų paieška, sargyba – visa tai atliekama poilsio metu. Juk nepadarysi to vairuodamas ar kraudamas prekes.

Primenu: dažnai visam poilsiui lieka vos 9 val per parą ir puiku, jei miegui lieka 6. Be to, už tokį dalyką, kaip važtaraščių rašymą, vairuotojas atsako savo kailiu.

Egzistuoja toks terminas, kaip neutralūs važtaraščiai, kuris taikomas, kai vežama... kontrabanda. Vėlgi, bandymas naktį nuvyti vagis ne vienam baigėsi karstu ir didelėmis parsigabenimo išlaidomis artimiesiems, nes įmonės įprastai nuo to „nusiplauna“. O ir kraunant bei tvirtinant krovinį (įstatymiškai tai privalėtų daryti siuntėjas), dažnos traumos. Keista, kai tiek pareigų telpa į 1,3 negaunamo MMA...

Galima paminėti tokius netiesioginius nuskaičiavimus, kai matuojant liniuote žemėlapyje atstumus tarp paskirties taškų, vairuotojui „nubraukiama“ dalis jo nuvažiuotų kilometrų. Ne tik nesumokama už juos, bet ir atskaičiuojamas pereikvotas kuras. Arba varymą važiuoti nemokamais "briedkeliais", kur dažniausiai tranzitas draudžiamas, o baudas moka vairuotojas. Jei ir negausi baudos, tai juk per dieną nenuvažiuosi tiek, kiek autostrada.

Taip prarasi dalį apmokėjimo už kilometrus, o ir degalų tokie keliai pareikalauja daugiau. Betgi už degalus atskaičiuos iš jo, o kelių mokesčio nėra nuo ko atskaičiuoti. Ir jau ciniškiausia apgavystės forma – vairuotojo sveikatos ir gyvybės draudimas, naudos gavėju įrašant įmonės vadovą. Nors reta įmonė iš viso apdraudžia...

O dar įdomiau, kai įmonės apgaudinėja ES kontrolės institucijas, rašydamos raštus, kad vairuotojui moka už šį visą cirką10 eurų už valandą. Žinant, kad EEB reglamentas tik oficialiai vairuotojui leidžia dirbti 336 val. per mėnesį – iš vilkikų kabinų pasipiltų milijonieriai. Įdomu, jei paprastas žmogelis taip klastotų faktus ir dokumentus – kiek jam reikėtų sėdėti?

Beje, bet kas iš vairuotojų patvirtins,kad ukrainiečiai apvagiami daug labiau, nei vietiniai. Būtent tuo paaiškinama, kad nuolat katastrofiškai trūkstant vairuotojų į darbą nepriimami vietiniai. Vieni nuo 40 metų – „per seni“, kiti, už maždaug 5000 eurų ką tik išsilaikę kvalifikacijas – „neturintys patirties“. O štai 45 metų

Ukrainos atsargos praporščikai su pirktomis teisėmis – pats tas. Jiems net 95 kodo pažymėjimus įmonės nuperka be jokių kursų...
Žino, bet nieko nedaro?

O juk dar yra vairuotojai, važinėjantys tik po Baltijos valstybes ar vietiniais reisais Lietuvoje. Savivarčių, miškavežių, benzinvežių vergai, vasarą važiuojantys po 18 valandų non stop, su dešrigaliu tepaluotoje saujoje, už 8 centus/ km... Remontuojantys visiškus laužus už dyka purve, perkantys net darbo pirštines ar druską savivarčių kėbulams laistyti, kad šie neprišaltų... Žiemą „einantys nemokamų atostogų“ – be socialinių garantijų ir stažo...

Galima lažintis, kad šitai puikiai žinoma visiems iki šiol seimams, prezidentams, vyriausybėms, europarlamentarams, STT, FNTT, VMI, VDI, žiniasklaidai ir kitoms institucijoms. Deja, užuot pradėjus kontroliuoti, kiek įmonės perveda uždarbio į vairuotojo banko sąskaitą, buvo nueita lengviausiu – poilsio viešbučiuose keliu, o tai dar labiau apsunkino vairuotojų padėtį. Vadinasi, ES rūpestis vairuotojais tėra mitas, kuriuo pridengtas skatinimas juos emigruoti pas Vakarų išnaudotojus. Pigių vergų, o ne sąžiningos konkurencijos ieško ir Vakarų "gelbėtojai"...