– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Gimiau ir augau Kaune. Būdamas 18 metų baigiau mokyklą ir išvažiavau į Vilnių, kur toliau mokiausi. Penkerius metus praleidau užsienyje, o dabar vėl esu Vilniuje.
Kaunui, kaip gimtajam miestui, jaučiu daug sentimentų, bet tuo pačiu laikau save ir vilniečiu, nes čia gyvenu, dirbu ir su šiuo miestu sieju savo ateitį.
– Maloniausias vaikystės prisiminimais?
– Gimiau Sovietų Sąjungoje. Man buvo ketveri, kai Lietuva tapo nepriklausoma ir labai gerai atsimenu tą momentą. Mano tėvai dalyvavo laisvės judėjime, Sausio 13-ąją mama, nors tuo metu laukėsi brolio, stovėjo prie Kauno televizijos stoties. Tuo metu tas pokytis buvo didžiulis jausmas.
Lietuva atsivėrė, išėjome iš to kalėjimo ir puikiai atsimenu, kaip mano tėvai iš karto, kai tik buvo galima išvažiuoti, stengėsi naudotis ta galimybe. 1990 metais jau važiavome į Vokietiją, Italiją, net iki Venecijos. Atsimenu, kaip darželyje pasakojau visiems, kad buvau Venecijoje, bet niekas manimi netikėjo.
Tikrai išlikęs atmintyje visas tas metas, tas virsmas iš uždaros valstybės į atvirą. Manau, kad tas atsivėrimas man padarė didelę įtaką ir paliko pėdsaką visam gyvenimui.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Taip susiklostė, kad tradiciškai Kalėdos būdavo tas laikas, kada visa šeima susiburdavome. Ir šiuo metu mano brolis ir sesuo gyvena ne Lietuvoje, todėl Kalėdos būna tas laikas, kai visi susirenka.
Dėl to man ir patinka Kalėdos. Žinoma, mūsų žiemos, kai jos būna snieguotos, taip pat prideda daug grožio šiai šventei.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Nuo pat vaikystės kasmet važiuodavome į Palangą. Ir dabar mūsų šeima turi ten kur apsistoti, tai yra dar daugiau paskatų važiuoti.
Visas Lietuvos pajūris, ne tik Palanga, yra nuostabus. Manau, kad vasarą mums niekur nereikia važiuoti, tik būti Lietuvoje ir mėgautis. Rudenį galima keliauti atostogauti į užsienį, bet vasarą manau tikrai reiktų leisti prie Baltijos jūros.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Užaugau Kaune, kuris yra labai lietuviškas, bet Vilnius man labiausiai patinka dėl to, kad jis turi multikultūrinio miesto tradiciją, kuri ir yra šio miesto stiprybė ir žavesys.
Man atrodo, kad visi miestai, kurie šiuo metu pirmauja ir yra pažangiausi, yra atviri miestai – ten, kur yra daug kultūrų, jos visos atneša kažką savo ir tuomet kūrybinis potencialas tokiuose miestuose labai išauga.
Šia prasme Vilnius man labai patinka, norėčiau, kad to atvirumo, multikultūriškumo būtų dar daugiau, nes tai tikrai yra stiprybė.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Pirma mintis šaunanti į galvą – Leonidas Donskis. Manu, kad tai buvo tas žmogus, kuris įkūnijo būtent tą atvirą ir šiuolaikišką, progresyvią ir vakarietišką Lietuvą. Tai tas žmogus, kuris atspindi tam tikrus principus ir vertybes, kurios man svarbios.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti?
– Šiuo metu norėčiau susitikti su prezidentu Valdu Adamkumi. Labai jį gerbiu ir manau, kad tai viena nuostabiausių, tikrai išskirtinė Lietuvos asmenybė.
Manau, kad su juo būtų galima pasikalbėti ne tik apie politiką, bet ir apskritai apie mūsų šalies kryptį. Jis daug nugyvenęs ir matęs tiek karą, tiek nepriklausomą, tiek okupuotą Lietuvą, tiek užsienį. Būtų įdomu pašnekėti su juo apie šiuos periodus ir apie tai, kokia dabar yra mūsų valstybės kryptis – juk tam, kad matytum, kur eini, turi žinoti ir tai, iš kur atėjom.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Mažai klausau lietuviškos muzikos, nors jos yra tikrai įdomios. Su drauge dažnai paklausom labai gražios lietuviškos senos muzikos – Danutės Neimontaitės, Chasės Kotlerytės, Danieliaus Dolskio.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Pirmas dalykas, šaunantis į galvą, tai mūsų baltas varškės sūris, kuris manau yra labai skanus. Taip pat - juoda duona.
Ir „Vilniaus“ saldainiai, kuriuos visuomet vežam į užsienį tiek giminėms, tiek kaip dovaną. Ir pastebėjau, kad šių saldainių paragavę visi užsieniečiai taip pat džiaugiasi ir giria, kad tai – nuostabūs saldainiai.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Nesu didelis mėgėjas lietuviškų patiekalų, nors šaltibarščiai man labai skanus patiekalas.
Bet vėlgi, labai priklauso, kaip tuos lietuviškus patiekalus pagaminsi. Man patinka tos šiuolaikinės variacijos, mūsų tradicinę virtuvę galima kitaip padaryti, panaudojant mūsų tradicinius produktus, bet gauti kažką įdomesnio. Nes tie tradiciniai cepelinai, su daugybe grietinės, nėra labai subtilu.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Lietuvių kalboje daug gražių žodžių, bet jeigu reiktų išrinkti penkis, tai būtų meilė, jūra, saulė, šeima, ačiū.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Užsispyrimas – čia gali būti tiek geras, tiek blogas bruožas, priklausomai nuo konteksto. Manau, kad lietuviai taip pat smalsūs – mums įdomu kas vyksta aplink ir ne tik pas kaimyną kieme.
Lietuviai taip pat užsigrūdinę. Per daug šimtmečių daug visko esame patyrę ir manau, kad turime užsiauginę tam tikrą atsparumą. Tikrai nesame greitai palūžtantys, sugebame išgyventi net ir labai sudėtingomis aplinkybėmis.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
„Nemesk kelio dėl takelio“ ir „Neperšokęs griovio nesakyk op“. Tai tie principai, kuriais ir pats vadovaujuosi gyvenime – stengiuosi elgtis atsargiai, per daug neskubėti, pirmiausia viską įvertinti ir tik tuomet džiaugtis rezultatais.
Manau, kad reikia ne statyti oro pilis, o eiti ir eiti nuosekliai, savo keliu.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Nes tai yra mano šalis – turi būti patriotiškas. Tai tikriausia ateina iš auklėjimo.
Tuo pačiu optimizmo man suteikia tai, kad mes gyvename Europoje ir ta istorinė situacija šiuo metu galbūt yra geriausia, kokia tik buvo. Kartais mėgstame girtis Vytautu, kalbėti apie užkariavimus ar Juodąją jūrą, bet tai yra daugiau romantizuota istorijos dalis.
Šiandien esame Europoje, esame demokratiška, laisva visuomenė. Mūsų ekonomika auga, žmonės turi visas galimybes važiuoti, semtis naujų idėjų, kurti, prekiauti.
Esu optimistiškas dėl Lietuvos, mane tai veža, man patinka tai, ką matau – kaip Lietuva kuriasi, stojasi ant kojų. Dėl to ir grįžau į Lietuvą. Daug metų praleidau užsienyje, bet čia yra tas ypatingas jausmas, kad tu prisidedi prie valstybės kūrimo, prie jos augimo.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Nemesk kelio dėl takelio. Manau, kad esame gerame kelyje ir reikia stiprinti savo ryšius su Europa. Tuo pačiu norėtųsi palinkėti visiems daugiau pakantumo, būti atviresniems, labiau mylėti vienas kitą ir save pačius (to kartais pritrūksta), turėti daugiau optimizmo, būti darbštesniems ir patiems savo rankomis kurti ta gerovę.
