Patikėkite, buvo labai nelengva studijuoti ir užbaigti studijas iki galo – tai, ko ėmiausi ir apie ką svajojau. Nuolat girdėdavau ir matydavau pašaipas, užgauliojimus iš už nugaros – taip pat: „Ji nesugebės. Ji silpna. O kam jai to apskritai reikia?“
Taip, buvau ir esu kitokia. Nes esu neįgali. Bet niekada nebijojau ir nebijau apie tai kalbėti. Nuo vaikystės turiu negalią, kuri su amžiumi tik sunkėja.
Pabaigusi magistrantūrą ilgai ieškojau darbo. Tikėjau, jog esu bent kažkam reikalinga. Tik, deja, atviroje rinkoje jo neradau. Niekas nenorėjo turėti reikalų su darbuotoja, kuris serga kelis mėnesius per metus.
Darbo vietą aš gavau tik socialinėje įmonėje, kur save visiškai realizavau ir net užsidirbau būstui, kurio neturėjau.
Todėl labai džiaugiausi esamu socialinių įmonių modeliu, nes mačiau, kiek daug neįgalieji jose gali gauti, kaip jie gali dirbti ir jaustis laimingais tarp savų ir kartu sveikųjų!
Tik pagalvokite: vienoje vietoje dirba grupė kurčnebyliukų, kurie gali tarpusavyje kalbėtis apie bet ką, kas tik jiems aktualu. O jei toks žmogus dirbtų vienas kartu su girdinčiaisiais? Kas jį besuprastų?
O fizinę negalią turintis, bendraudamas su panašaus likimo žmonėmis, taip pat turi daugiau bendrų reikalų ir panašių minčių, nei būdamas vienas.
Todėl stebėdama esamą situaciją, susijusią su socialinėmis įmonėmis, nebegaliu tylėti ir noriu, kad visi atsikvošėtų.
Žiauru girdėti, kad bus iššvaistytos investuotos lėšos į neįgaliųjų gerovę – jau sukurtas esamas darbo vietas. Ar nors vienas paskaičiavote, kiek biudžeto lėšų bus veltui išbarstyta?
Juk valstybės lėšomis įsteigtos darbo vietos tiesiog dings. Klausimas, kam tuomet apskritai reikėjo taip „investuoti“ ir ištaškyti taip sunkiai iš mokesčių mokėtojų sukauptas biudžeto lėšas?
Esu didelė optimistė (kitaip neišgyvenčiau), tačiau neabejoju: nors ir esu gera ir vertinama savo srities specialistė, darbo atviroje rinkoje negaučiau. Ir niekada niekas iš neįgaliųjų jo negaus. Būtų kvaila apskritai skleisti tokias utopines mintis. Nes yra labai, labai daug sveikų bedarbių. Jei ir randa jie darbą, tai dažniausiai tik už minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA).
Ar galėtumėte mums, sugebantiems dirbti tik tam tikru procentiniu pajėgumu, mokėti daugiau, nei nurodo dabartinis įstatymas?
Paskaičiuokime logiškai ir paprastai. Pavyzdžiui, mano darbingumas yra 30 proc., vadinasi, galiu užsidirbti 30 proc. MMA? Ar ne taip? Tai apie kokias ne pašalpas apskritai kalbama? Kas man mokės tą 70 proc. MMA, – atlyginimą, kokį dabar gaunu?
Man dabartinis Socialinių įmonių įstatymas tą garantuoja. O už gerą ir kokybišką darbą darbdavys visuomet primoka.
Nenumanau, apie ką galvoja mūsų valstybė, „prastuminėdama“ taip vadinamą „krepšelio“ modelį, bet eilinį kartą tai tėra sprendimas, kurio aukomis būčiau ir aš, ir kiti neįgalieji. Ir, patikėkite, tikrai ne įmonės.
Dalyvavau Vyriausybės posėdyje, kai buvo svarstomas naujas įstatymo projektas. Supratau, kad nė vienam iš Valstybės vadovų neįgalieji nerūpi. Nes jie realiai mūsų problemomis net nesidomėjo. Išgirdau, jog tai tiesiog yra politinis sprendimas, skirtas susidoroti.
Gerbiamieji Vadovai, negi mes, neįgalieji, Valstybei tiek terūpime, jog galite atimti iš mūsų jau turimą gerovę, siūlydami tik utopines idėjas?
