Neva jos nevykdo šių asmenų integracijos, o subsidijos, skirtos šioms darbo vietoms išlaikyti, „nugula“ darbdavių kišenėse.
Šių įmonių vadovai ir darbuotojai ilgai negalėjo suprasti, kas vyksta – juk jie vykdo veiklą pagal galiojantį socialinių įmonių įstatymą, kuris buvo sukurtas pagal pažangių valstybių pavyzdžius, moka mokesčius, o valstybės mokamos subsidijos padengia praradimus, susijusius su neįgaliųjų darbo našumu, t.y. dengiama dalis atlyginimų, įsigyjama įranga darbo vietos pritaikyti ir pan.
Maža to, šios įmonės nuolat tikrinamos įvairių institucijų. Tačiau bet kokie socialinių įmonių asociacijų išsakyti argumentai kritikų, atrodo, net nedomino. Jie vis šaukė viešojoje erdvėje ir iš Seimo tribūnos, kad šis pagalbos įdarbinant modelis yra tikras blogis, jį reikia rauti su šaknimis, o prieš tai socialines įmones dar papurtyti su visomis egzistuojančiomis Lietuvoje priežiūros institucijomis, tame tarpe FNTT, STT, o visai neseniai atsirado iniciatyva, kad šių įmonių veiklą ištirtų ir Seimo antikorupcijos komisija.
Visą šią purvo pylimo kampaniją „užkūrė“ Seimo nariai J. Džiugelis, I. Šimonytė, A. Maldeikienė su Lietuvos neįgaliųjų forumo direktore H. Varniene priešakyje. Pastaroji organizacija skelbiasi, kad nieko nedaro neatsiklaususi neįgaliųjų, bet ar tikrai?
Nuo šios organizacijos „rūpestingos veiklos“ jau atsiribojo daugelis nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių neįgaliųjų interesus. Ir, atrodo, ne be reikalo.
Pagaliau paaiškėjo, kodėl ir kam buvo skirta ši purvina kampanija, nukreipta prieš socialines įmones su vieninteliu tikslu – jas sunaikinti. Juk jeigu sugriauni vieną sistemą, gali kurti naują, ir ne tik pagal savo supratimą, bet, kaip paaiškėjo, ir pagal savo interesus.
Nauja organizacija išspręs neįgaliųjų įdarbinimo problemas? Ir štai, ilgai laukti naujosios sistemos kūrimo užuomazgų nereikėjo.
Minėti trys Seimo nariai ją pateikė praėjusią savaitę, pavadinę „Atskirties grupių įdarbinimo atviroje darbo rinkoje rėmimo koncepcija“. Įdarbinti atskirtį patiriančius asmenis atviroje rinkoje yra tikrai gražus užmojis, turbūt niekas su tuo nedrįstų ginčytis.
Tačiau būdai, kuriais koncepcijos autoriai planuoja įtraukti neįgaliuosius į vadinamąją atvirą darbo rinką, atrodo daugiau negu keisti.
Anot koncepcijos autorių, visų pirma turi būti sukurta organizacija (viešoji įstaiga) ar organizacijų tinklas, kurios veiklos tikslas – padėti atskirties grupėms įsitraukti į atvirą darbo rinką. Ši organizacija teiktų profesinio orientavimo, pagalbos susirandant darbą paslaugas. Taip pat konsultuotų, mokytų ir net organizuotų darbo vietų pritaikymą įmonėse, organizuotų neįgaliųjų pristatymą į darbo vietą. Be to, dar teiktų asmeninio asistento paslaugas darbo vietose.
Asistentai neturėtų būti įmonės darbuotojai, tačiau jie turėtų apmokyti, parengti darbo vietą įmonėje neįgaliajam ir tai turėtų daryti vienas asistentas vienu metu 20–30-čiai asmenų (čia turbūt turėtų padėti antgamtinės jėgos).
Šiai organizacijai būtų užkrauta tikrai didelė atsakomybės ir rūpesčių našta, kartais nelabai logiškai suvokiama, bet tikrai labai labai didelė, o jeigu tiek daug darbų atliks viena organizacija, atitinkamai jai reikės numatyti labai labai daug biudžeto lėšų.
Koncepcijos kūrėjai, atrodo, net nežino, kad Lietuvoje egzistuoja darbo birža, neįgaliųjų profesinio orientavimo centrai, teisines konsultacijas nemokamai teikia savivaldybės, asistento paslaugas turi tos pačios neįgaliųjų socialinės įmonės, o kur dar aibė nevyriausybininkų, kurie taip pat teikia įvairias socialines paslaugas atskirtį patiriantiems asmenims.
Gal šios įstaigos, kaip ir socialinės įmonės, taip pat yra, naudojant ponios A. Maldeikienės leksiką, „parazitai“?
Kas būtų šios tobulosios organizacijos, kuri išspręs visas neįgaliųjų integracijos į darbo rinką problemas, vedliai, lengva nuspėti. O ir spėlioti nereikia, nes H. Varnienė jau įsteigė naują viešąją įstaigą, ir galėtume lažintis, kad šios įstaigos įstatai labai artimi naujajai koncepcijai.
Kad susidėliotų pilnas paveikslas, reikia paminėti, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skubos tvarka parengė naują socialinių įmonių įstatymą, kurį priėmus, socialinių įmonės turės priimti sunkius sprendimus: arba užsidaryti, arba atleisti dirbančius neįgaliuosius ir pertvarkyti savo veiklą, kaip paprastų, jokių įsipareigojimų neturinčių įmonių.
Ką gi, verslas prisitaikys, tačiau ar turės ką pasakyti „tobulų sistemų“ kūrėjai, pavyzdžiui, žmogui, kuris turi 40–50 proc. nedarbingumą, yra 40–50 metų, gyvena Lietuvos provincijoje? Kokią darbo vietą vadinamoje atviroje darbo rinkoje pasiūlys šie išminčiai?
Savo konsultantų, mokytojų, asistentų paslaugas? Ir koks darbdavys norės priimti žmogų ne tik su negalia, bet ir su visu „komplektu“ asistentų (neva išmanančių jų įmonės darbą), mokytojų, konsultantų ir, žinoma, tikrintojų?
Taigi, naujoji tobuloji neįgaliųjų įtraukimo į darbo rinką organizacija turės dar tokias darbo vietas ir surasti. Sėkmės, brangieji, sunkiame Jūsų kelyje, tik nepasikuklinkite prašydami atlygio už savo sunkų ir labai reikalingą darbą.
Ilona Tarvydienė yra Socialinių įmonių asociacijos pirmininkė
