Tik prasidėjus konferencijai ministras visų susirinkusiųjų salėje paklausė, ar šie yra patenkinti mūsų bendravimo kultūra šeimose, kaimynystėje ar žiniasklaidoje ir pridūrė, kad būtent darbe mes praleidžiame daugiausia savo laiko ir būtent vadovai yra atsakingi už mūsų bendravimo kultūrą: „Kaip mes vadovaujame, taip žmonės elgiasi su kitais“, – sakė jis.
Pasak L.Kukuraičio, kalbant apie tikrą vadovą, yra keletas dalykų, savybių, kurių reikia norint būti lyderiu.
„Tai sąmoningumas. Sunkiai įsivaizduoju vadovą, kuris neturi refleksijos. Reikia lyderio, kuris nelipa per galvas“, – aiškino jis, mat lyderis, anot jo, turi būti sąmoningas, nelipti per galvas, būti jautrus ir subtilus bei ugdyti lyderius kituose žmonėse.
Kalbėdamas apie save, ministras užsiminė ir apie tris dalykus, kuriuos kadaise sau buvo pasižadėjęs, bet visus juos sulaužė.
„Pirmasis – pasižadėjau, kad niekada gyvenime nesituoksiu. Turbūt įsivaizduojate, kokio amžiaus buvau, kai tai pasakiau. Tiesa, tik po keliolikos metų susitikau su savo žmona ir jūs jau žinote, kaip viskas baigėsi“, – pirmąjį pažadą sau sulaužęs pasakojo ministras.
Antrasis pažadas, susijęs su bažnyčia: „Pasakau, kad niekada gyvenime ten neisiu“,- atsiminė jis. Kaip jis pasakojo, kažkada tėvai, kai jam dar buvo septyneri, jį paliko prižiūrėti kaimynei, o kaimynė nusprendė eiti į maldos namus ir pasiėmė berniuką.
„Išgyvenau liturginį šoką. Išėjęs iš ten artimiesiems pasakiau, kad daugiau niekada te neisiu. Po kurio laiko Dievas taip viską sudėliojo, kad esminę savo gyvenimo dalį vėliau praleidau būtent bažnyčioje“, – apie asmeninius išgyvenimus pasakojo L.Kukuraitis.
Trečiasis pažadas sau, anot ministro, buvo toks, kad jie kadaise su žmona nutarė, jog vadovavimas ir vadovo pareigos – ne jam.
„Kai pradėjau vadovauti viešai įstaigai, kuri pati turi surinkti pinigus ir išsimokėti juos darbuotojams, buvo sunku. Atsakomybės krūvis visiems vadovaujantiems žmonėms yra labai didelis. Mano paties vadovavimo atsakomybės augo, o Dievas ėmė ir pajuokavo, sako: „Imk ir būk ministru“. Dabar turiu daug darbuotojų ir nešu didžiulę atsakomybę“, – sakė L.Kukuraitis.
Jis išsidavė, kad jei neturėtų savo darbų vizijos, šios pareigos jam būtų neįgyvendinamos: „Tie, kas su manimi dirba ir dirba ilgai, jie žino, kad jei Linas neturi vizijos – jis kaip išsileidęs balionas. Tai vienas mano pagrindinių aspektų. Aš dedu didžiules pastangas ir kai man nebesiseka – aš keliauju į kitas šalis ir iš ten semiuosi patirties ir jėgų“, – aiškino jis.
L.Kukuraitis įvardijo dar vieną dalyką, kurį pavadino „atliekų perdirbimu“, tačiau tokį pasakymą reikėtų suprasti netiesiogiai. Jis pasakojo, kad vadovai turi turėti savyje tokią savybę, kuri leistų įmonėje „sugerti“ savo darbuotojų vidinę įtampą ir kitus negerumus. „Mums reikia talpos, neduok Dieve būti pas vadovą, kuris neturi talpos“, – sakė ministras.
Prieš tampant socialinės apsaugos ir darbo ministru L.Kukuraitis daugiau nei dešimt metų Vilniaus arkivyskupijos „Carite“ užėmė direktoriaus pareigas.
