Kaip mes gyvenome Sovietų Sąjungoje: ką darydavome ir ko nebedarome

Raktus dėdavome po kilimėliu

Dėdavome po kilimėliu, įmesdavome į pašto dėžutę arba nešiojomės po kaklu. O į duris įkišdavome raštelį, kuriame nurodydavome, kur raktai padėti. Kažkodėl mažai kam šaudavo į galvą pasidaryti daugiau tokių raktų ir išdalyti visiems šeimos nariams. O vaikiškose knygutėse ypatingą personažo statusą pabrėždavo frazė: „Jis atrakino duris savo raktu!“

Kiekvieno gazuoto vandens automato specialioje nišoje būdavo padėta briaunota stiklinė. Žmogus iš jos galėdavo atsigerti vandens, praskalauti ir padėti į vietą. Net jei į ją pasikėsindavo po rublį degtinei susimetusių girtuoklių trijulė (beje, tokia kooperacijos forma sovietmečiu buvo labai populiari), kur nors už kampo vienu ypu išmaukusi butelį, stiklinę paprastai vėl padėdavo į vietą (juk prireiks ir kitą kartą). Savo stiklinaites gazuotam vandeniui žmonės pradėjo naudoti tik 9-ajame dešimtmetyje.

Viena vertus, ne visada juk galėdavome susitarti dėl vizito: telefoną turėjo toli gražu ne kiekviena šeima, o gatvėje stovėję telefonai automatai dažnai būdavo sugedę. Kita vertus, taip buvo priimta. Jeigu šeimininkai būdavo namie, dažniausiai jie džiaugdavosi sulaukę svečių. O jei nebūdavo – ką padarysi, reiškia, nepasisekė. Apie savo neįgyvendintą norą pasisvečiuoti paprastai pranešdavome už durų užkišamu rašteliu: „Čia buvome mes...“ Kuriems galams? Tokio klausimo tiesiog niekas tada nekėlė.

Jeigu nurūkytos cigaretės galas turėjo filtrą, tai filtras būdavo arba nuplėšiamas, arba apsvilinamas „higienos sumetimais“. Nuorūkas paprasčiausiai pridegdavo ir rūkydavo arba jų tabaką kimšdavo į šeivamedžio pypkę. Beje, „pažangesni“ paaugliai laikė, kad nuorūkų rinkimas yra jiems neprideramas užsiėmimas.

Plaudavome juos, naudodami specialų šepetuką, ir nešdavome į stiklo taros supirkimo punktą. O kai kurie iš to sugebėdavo net prasukti versliuką. Štai kokią anų laikų istoriją papasakojo buvęs pionierius:
„Dviese užeidavome į vietinę kaimo parduotuvę ir pirkdavome šimtą gramų irisų. Kiti du tuo metu kniaukdavo tuščius butelius kieme už parduotuvės. Į dvejas rankas – dvi dėžės. Artimiausiuose krūmuose butelius perkraudavome į tinklelį pirkiniams ir perduodavome mūsų pionierių būrio didžiausiems moksliukams. Jų uždavinys buvo vėl priduoti šią stiklo tarą“. Visa tai vyko 1979 metais.
Už gautus pinigus paaugliai dažniausiai pirkdavo cigarečių – kad nereikėtų rinkti nuorūkų.

Daugelis apie tai kalba kaip apie pasiekimą. O juk paprasčiausiai nebuvo interneto. Todėl kiemuose susirinkdavo įvairių amžiaus grupių kompanijos ir čia pat nuspręsdavo, kokį žaidimą žais.

Kiekviename autobuse ir troleibuse buvo kasa ir virš jos pakabintas komposteris (beje, Lietuvoje, skirtingai nei Rusijoje, sovietmečiu tokios kasos miesto viešajame transporte ilgai neužsibuvo - važiavimo bilietą reikėdavo pirkti spaudos kioske ir įlipus pažymėti komposteryje). Įmesti į kasą monetą, pasukti rankenėlę ir atsiplėšti bilietą reikėdavo pačiam. Lygiai taip pat savarankiškai tekdavo pasižymėti iš anksto pirktą bilietą. Virš kasos puikavosi užrašas: „Sąžinė – geriausias kontrolierius!“ Bet kontrolierius paprastai būdavo.

Diskusijų šiuo klausimu nebūdavo. Daugelyje mokyklų taisyklių pažeidimu buvo laikoma net megztinio apsivilkimas ant mоkyklinės suknelės po juoda prijuoste. Tada kas nors iš budinčių mokinių ar mokytojų prieidavo ir reikalaudavo „susitvarkyti“. Mokines versdavo nusiimti papuošalus: „Auskarai prie mokyklinės uniformos – prastas skonis!“ O tas, kurios rizikuodavo pasidažyti blakstienas, galėjo ir pakišę po čiaupu nuprausti. Tėvams nešaudavo į galvą mintis tuo piktintis.

Tverės gamybos džinsų galėjai nusipirkti be problemų. O štai tikri firminiai keliaudavo iš rankų į rankas. Štai ką sako tų laikų studentas:

„Pamenu, motinėlė man nupirko firminius „teksasus“ už 130 rublių iš kažkokios savo pažįstamos iš po skverno. Aš tada buvau studentas, gyvenau bendrike (suprask: bendrabutyje), tad tuos džinsus kartais nemokamai išnuomodavau savo draugams nueiti į pasimatymą ar diskoteką, jeigu pats neidavau“.

Išvažiuoti traukiniu buvo galima be jokio paso. Iki paskutiniojo dešimtmečio pradžios bilietuose nebūdavo jokių asmens duomenų, kuo ir naudojosi visokiausio plauko spekuliantai. Jie supirkdavo bilietus kasose, o vėliau juos perparduodavo, aišku, už žymiai didesnę kainą. Su lėktuvais buvo sudėtingiau – norint kur nors skristi, pasą reikėdavo pateikti jau nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios. Šią taisyklę pradėjo taikyti po kelių mėginimų nuvaryti lėktuvus, baigia savo straipsnį „gubdaily.ru“. 

Mums belieka pridurti, kad prie to prisidėjo ir lietuviai: 1970 metų spalio 15 dieną Pranas Brazinskas ir jo penkiolikametis sūnus Algirdas užgrobė lėktuvą ir privertė lakūną skristi į Turkiją. Tai buvo pirmas lėktuvo užgrobimo atvejis Sovietų Sąjungoje.