Šalies įstojimas į ES lėmė pozityvią raidą – pagerėjo institucinių paslaugų kokybė, atsivėrė bendra prekių ir paslaugų rinka, šalį užplūdo ES fondų parama ir investicijos iš sąjungos senbuvių šalių. Tai buvo pagrindiniai spartaus pajamų artėjimo prie ES lygio, trukusio iki ekonomikos krizės, veiksniai. Visgi, panašu, kad šie žemiausiai kabėję vaisiai jau nuraškyti. Dabartinė šalies ekonomikos struktūra, kurioje vis dar vyrauja žemos ir vidutinės pridėtinės vertės sektoriai, nebegali užtikrinti tolesnio pajamų lygio augimo. Produktyvumo augimui, kuris yra esminė realios pajamų konvergencijos sąlyga, šiandien gyvybės galėtų įkvėpti tik inovacijų proveržis. Kitaip sakant, tam, kad pasiektume viršūnėje esančius saldžiausius vaisius, turime sumeistrauti kopėčias ir pasitelkę žinias ir inovacijas kelti šalies ekonomiką vertės grandine į viršų.
Yra ženklų, rodančių, jog pagaliau pokyčiai vyksta teigiama linkme. Nuo 2015 m. pastebimas spartus lietuviškos kilmės aukštųjų technologijų prekių – optikos prietaisų, farmacijos produktų – eksporto augimas. Įspūdingus eksporto rezultatus demonstruoja ir aukštos pridėtinės vertės paslaugos, pavyzdžiui, per šių metų pirmąjį pusmetį šalis eksportavo dvigubai daugiau informacinių ir komunikacinių technologijų (IKT) paslaugų nei prieš dvejus metus. Nuo praėjusių metų antrosios pusės stebimas ir spartus investicijų į intelektinės nuosavybės produktus ir į IKT įrangą augimas. Be to, Europos Komisijos sudarytoje naujausioje Europos inovacijų švieslentėje pažymima, kad nuo 2010 m. iš visų ES šalių daugiausiai progreso pasiekė Lietuva ir didžioji dalis šio progreso įvyko vien tik praėjusiais metais.
Visgi būtina paminėti, kad progresas vyksta atsispyrus nuo ypač žemos bazės – Lietuva minėtoje švieslentėje vis dar priskiriama prie nuosaikių inovatorių, o mūsų šalies inovacijų indeksas nesiekia ES vidurkio. Žvelgiant į švieslentėje prasčiausiai įvertintas sritis, nesunku identifikuoti pagrindinius barjerus didesniam inovacijų proveržiui. Ypač prastai vertinama sistema, skirta tyrimams vykdyti, privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas, inovacijų poveikis pardavimams, verslo investicijos į mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą bei į darbuotojų technologinių įgūdžių ugdymą.
Visa tai rodo ne tik šalies švietimo sistemos problemas, bet ir galimą naujos kartos vadovų, turinčių tiek reikalingų žinių, tiek pažangių vadybos įgūdžių bei sugebėjimų sėkmingai komercializuoti išradimus, trūkumą. Įdomu tai, kad švieslentėje neblogai vertinama inovacijų finansavimo ir paramos sritis. Visgi tai nereiškia, kad finansavimas pasiekia tas įmones, kurioms jo labiausiai reikia. Tarptautinis valiutos fondas naujausioje ataskaitoje apie Lietuvą pastebi, kad finansinė parama inovacijoms šalyje nėra maža, tačiau ypač fragmentuota, skirta siauram įmonių ratui ir jos skirstymas yra pernelyg sudėtingas.
Norint pasiekti spartesnį inovacijų proveržį, būtina visos švietimo sistemos reforma, ypatingą dėmesį skiriant skaitmeninių, verslumo, prekių ženklų kūrimo įgūdžių ugdymui. Svarbu užtikrinti ir glaudesnį bendradarbiavimą tarp verslo ir aukštojo ugdymo įstaigų – šiam tikslui ypač stinga vieno inovacijas ir paramą joms koordinuojančio centro, kuris apjungtų daugybės skirtingų šalyje veikiančių institucijų veiklas. Būtina keisti ir šalies universitetuose dirbančių mokslininkų motyvavimo sistemą.
Kita sritis, reikalaujanti ypatingo dėmesio – tai valstybės institutai. Tyrimai rodo, kad tikimybė užstrigti vidutinių pajamų spąstuose yra mažesnė, kai valstybėje veikia stiprūs institutai. Tačiau, panašu, kad tarp šalies politikų šio klausimo reikšmė atslūgo šaliai įstojus į ES. Pasaulio ekonomikos forumo skelbiamas pasaulinis konkurencingumo indeksas rodo, kad per pastaruosius 10 metų Lietuva institutų srityje nepasiekė jokios pažangos, o viešojo sektoriaus veiklos vertinimas net suprastėjo. Ypač prastai šalyje vertinamos teisinės galimybės ginčyti valstybės sprendimus, veiklos reguliavimo našta, valstybės išlaidų panaudojimo efektyvumas, favoritizmas valdžios sprendimuose bei pasitikėjimas politikais. Progresas šioje srityje galėtų suteikti stimulą taip reikalingam inovacijų ir investicijų spurtui.
Istorinė patirtis rodo, kad tik labai nedideliam šalių skaičiui pavyksta nepatekti ar ištrūkti iš vidutinių pajamų spąstų ir papildyti turtingiausių pasaulio šalių gretas. Remiantis Pasaulio banko duomenimis, nuo 1960 iki 2008 metų tai padaryti pavyko tik 13 iš 101 vidutines pajamas fiksuojančių šalių. Belieka viltis, kad Lietuvos politikai suvoks šalies ekonomikai šiandien būtinų reformų svarbą ir turės politinės valios jas įgyvendinti. Jei taip nutiks, galbūt Lietuva taps dar viena sėkmės istorija ir galės džiaugtis saldžiausiais vaisiais, nuraškytais nuo medžio viršūnės.
„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė
