„1842–1843 mokslo metais viena A.Mickevičiaus paskaita (Prancūzijos kolegijoje Paryžiuje "Collège de France" – Red.) buvo skirta tik Lietuvai, lietuvių mitologijai, istorijai, papročiams. Nors ir kitomis progomis iš tribūnos buvo pateikiama įvairių faktų apie Lietuvą, bet 1843 m. kovo 24-oji emigrantams lietuviams buvo tikra šventė. Profesorius – Vilniaus universiteto auklėtinis – kalbėjo:
„Nepaprastai turtingame lietuvių liaudies dainų fonde nerasi nė vienos, kurią būtų galima pavadinti ne tik kad nešvankia, bet ir nepadoria arba pernelyg laisva. Toji kalba neturi netgi nepadorių pasakymų bei keiksmažodžių...“
A.Mickevičius nepaprastai išaukštino lietuvių mitologiją, gretino lietuvių kalbą ir papročius su senovės Indijos tautų kalba ir papročiais... Baigdamas paskaitą, jis tarsi naujai įvertino savo požiūrį į lietuvius... Žodžiais „Tauta ši yra viena iš tų, kurios tebėra laukimo būvyje“ poetas parodė, jog tiki Lietuvos ateitimi“.
Adomą Mickevičių prisiminiau, perskaitęs filosofo, žurnalisto Vladimiro Skripovo straipsnį portale „rusmonitor.com“. Kodėl – suprasite, susipažinę su jo požiūriu į mus, lietuvius, į Lietuvą ir jos pasiekimus per istoriškai tokį trumpą laikotarpį iškovojus nepriklausomybę, kurių patys kartais ne tik nepastebime, bet ir piktavališkai siekiame sumenkinti. Jūsų dėmesiui – V.Skripovo straipsnis.
Su kuo iš jų šiandien bekalbėtum, pelnysi „idealisto“ reputaciją, jei bent akimirką ir dėl mikroskopinės priežasties suabejosi, kad viskas aplinkui – sugriauta ir skęsta skurde. Ir nėra jokių perspektyvų.
Kiek kartų teko girdėti užgaulių komentarų ir paniekos tiems, kas čia dar kapstosi, iš vietinės tautos atstovų, sugrįžtančių namo atostogų iš jų jau seniausiai kolonizuotų anglijų, airijų, norvegijų, vokietijų ir t.t. Ir labai nustebina jų tamsumas, kalbant apie dabartinio gyvenimo faktus ir įvykius bei bendrą situaciją šalyje. Kokius faktus bepaminėtum – nuostaba ir netikėjimas.
Nesvarbu, ar tai būtų plačiai paplitusios tezės, kad Lietuvoje neva neliko jokios pramonės, paneigimas. Ir tuo labiau, kai kalbi apie mokslo pasiekimus ir aukštąsias technologijas, ištisų naujų pramonės šakų atsiradimą: lazerių, saulės energetikos, bioenergetikos, sunkiosios pramonės (lokomotyvų gamyba Vilniaus depe).
Kartą aš atlikau tyrimą – apklausiau 10 žmonių iš savo pažįstamų tarpo, paklausdamas, ar jie žino, kad Lietuva 2014 metais paleido du palydovus. Atsakymas buvo pražiotos burnos. Tuojau išgirdau vieną komentarą, tarsi nukopijuotą iš 1-ojo Rusijos televizijos kanalo: paleido šūdą, kad neatsiliktų nuo Indijos.
O paleido, beje, gana unikalų gaminį iš nanotechnologijų srities – kubą, kurio briaunos ilgis 10 cm. Ir jis vykdė visas pagrindines šio prietaiso funkcijas.
Atsiranda absurdo teatro pojūtis ir kada skaitai žiniasklaidą.
Atsidarykite santūriausią portalą – „Delfi“, ir iš 10 analitinių straipsnių bent pusė bus su katastrofos gaidomis. Nedarbas. Skurdas. Girtavimas. Perspektyvų neturėjimas...
Ir čia pat statistika, tam prieštaraujanti. Lietuva pagal augimo tempus yra tarp pirmaujančių Europos Sąjungoje. Pajamos – ne kaip Vokietijoje, bet auga. Pagal investicinio patrauklumo reitingą – viena iš geriausių. O apie skurdą gali spręsti kiekvienas, užsukęs į bet kurį prekybos centrą, kuriuose eilės visą laiką didėja, nesvarbu, kiek jų bedaugėtų.
Žmonės vaikščioja gatvėmis, kur kaip grybai auga nauji labai geros lietuviškos architektūros mokyklos namai, važinėja greitkeliais, kuriuos sunku atskirti nuo Vakarų Europos magistralių, girdi turistų džiūgavimus dėl maisto produktų kokybės, bet vis tiek verkšlena ir dergia šalį, kurioje gyvena, harmoningai derindami konkretiką su vertinimo štampais.
Pikta linkintiems žmonėms iš svetur nė nebereikia regzti jokių piktanoriškų užmačių, užtenka perspausdinti arba atpasakoti Lietuvos žiniasklaidą.
Visa tai yra labai sunku suprasti ir kolegoms žurnalistams iš demokratinės spaudos aplinkos. Todėl jiems reikia paaiškinti, kad Lietuvos žiniasklaidos kritikos aštrumas dažnai išsilieja per kraštus, kad ji priekabi ir dažnai agresyvi, nes publika mėgsta česnakinį padažą, kad lietuvio akimis žiūrint nusikaltimas yra tai, kas žiūrint ruso akimis – nekalta išdaiga ir norma.
Jiems nesuprasti, kad tai – lazdos perlenkimas į kitą pusę, kai „ketvirtoji valdžia“ jaučiasi vos ne pirmąja. Ir visiškai nebijo persistengti, nes su ja visi skaitosi ir jos prisibijo.
O pati publika taip pat yra linkusi matyti viską tamsiomis spalvomis. Kad tai demokratinių moralės normų požymis, kada savo sklype pastatytas namukas – pakankama priežastis ne tik atstatydinti Seimo pirmininkę, bet ir teisti. O mirtina avarija kelyje dėl įkaušusio policininko kaltės tampa pakankama priežastimi nedelsiant atstatydinti ne tik jo tiesioginius viršininkus, bet ir vidaus reikalų ministrą.
Baltijos šalis (ir ne tik ji – Lenkija, visos ES naujokės iš Rytų bloko) turi vieną opą, į kurią kaip geniai kala ir kala Sovietų imperijos atgaivinimo svajokliai. Tai – masinė migracija į Vakarus. Bet piktanoriams į galvą nešauna elementarus klausimas: o kaip elgtųsi jų tėvynainiai, jei jiems atsirastų tokia galimybė? Kitaip tariant, pradėjo nekliudomai veikti paprastas gyvenimiškas principas: žuvis ieško, kur giliau, o žmogus...
Jo universalumą yra patvirtinusi visa Europos istorija, per kurią periodiškai nusirita tokio pobūdžio bangos, kai tik atsiranda gilių kontrastų darbo jėgos kainoje ir socialinėje apsaugoje. Po karo migravo italai, turkai, vokiečiai pas vokiečius – kol Nikita Chruščiovas nepastatė Berlyno sienos... Iki šiolei dar egzistuoja portugalų migracijos banga į Ispaniją.
Gerai tai ar blogai – spekuliatyvus klausimas, kadangi jis tik įvertina objektyvią tikrovę, kurią radikaliai likviduoti galima tik vienu būdu, tiksliau – keliu – panaikinant atotrūkį.
Bet tai neįvyksta per vieną dieną, tai yra ilgas evoliucinis kelias. Ir iš to piktdžiugiauti galima tik dėl proto trūkumo.
Galų gale, turėti tokį aukštą savikritikos laipsnį – tai vis dėlto teigiamas, o ne neigiamas dalykas. Bent jau kaip šiuolaikinės demokratijos požymis.
Kitas reikalas, kad demokratija yra viduje prieštaringa ir ne be savo silpnų vietų. Tiesiog tai reikia turėti omenyje kaip paklaidų koeficientą. Na ir kalbėti, laikas nuo laiko apie tai priminti. Kad spalvos nesusimaišytų.“
Parengė Leonas Grybauskas
