Valstybės sektoriaus atlyginimų augimas jau 6 metus atsilieka nuo privataus sektoriaus atlyginimų augimo tempo. Dėl tokių tendencijų darbas valstybės sektoriuje tampa mažiau patrauklus, kyla grėsmė valstybės institucijų darbo kokybei ir skaidrumui. Akivaizdu, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus būtina didinti, tačiau solidūs atlyginimai galimi tik reformavus viešąjį sektorių.
Dar prieš keletą metų valstybės sektoriaus atlyginimų vidurkis gerokai lenkė statistinį vidutinį atlyginimą privačiajame sektoriuje, tačiau pirmąjį šių metų ketvirtį jie jau beveik susilygino – to modernios Lietuvos istorijoje dar niekada nėra buvę.
Prie to greičiausiai prisidėjo ir skaidrėję atlyginimai privačiajame sektoriuje. Tačiau sunku paneigti ir tai, kad dalis valstybės sektoriaus darbuotojų, ypač aukštos kvalifikacijos, pastaraisiais metais daug menkiau jautė atsigaunančios darbo rinkos ir augančios ekonomikos naudą nei privataus sektoriaus darbuotojai.
Pavyzdžiui, mokytojų ir gydytojų atlyginimų santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje nuo 2009 metų palaipsniui mažėjo.
Tiesa, situaciją kiek stabilizavo praėjusių metų pabaigoje kilstelėti atlyginimai šių profesijų atstovams. Išaugusi įtampa dėl menkai didėjančio darbo užmokesčio jaučiama ir tarp kitų valstybės sektoriaus darbuotojų – valstybės tarnautojų, pareigūnų. Bazinis dydis, nuo kurio priklauso jų atlyginimai, buvo sumažintas 2009 metais ir nuo to laiko nedidėjo. Privatusis sektorius jau atsilaisvino diržus, tuo tarpu valstybiniame sektoriuje jie vis dar lieka gerokai suveržti.
Jei valstybės sektoriaus darbuotojų atlyginimų santykis su šalies vidurkiu ir toliau sparčiai mažės, tai gali sukelti nepageidaujamų pasekmių. Gali tapti sunku viešajame sektoriuje išlaikyti ir pritraukti į jį naujus motyvuotus aukštos kvalifikacijos darbuotojus, be to, didelė darbuotojų kaita gali imti neigiamai veikti viešųjų paslaugų kokybę.
Pavyzdžiui, medicinos darbuotojų trūkumas yra ypač grėsmingas šalyje, kurios gyventojai negali pasigirti gera sveikata, o dėl spartaus visuomenės senėjimo tokių darbuotojų poreikis ateityje bus linkęs didėti. Didesni atlyginimai ir valstybės tarnautojams, ir išrinktiems politikams yra būtini siekiant ir jų veiklos skaidrumo. Korupcija tokiose svarbiose institucijose kaip Seimas, Vyriausybė, teismai, prokuratūra ar policija galėtų turėti ypač didelės žalos gyventojų ir investuotojų pasitikėjimui šalies institucijomis, o kartu ir ekonomikai.
Panašu, kad Vyriausybė supranta, jog būtina didinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus – šiemet pakeitus biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo reglamentavimą, kai kurių iš jų atlyginimas padidės, numatyta didinti ir pareiginės algos bazinį dydį.
Visgi skaičiuojama, kad kitąmet planuojamas bazinio dydžio kilstelėjimas 1,5 euro valstybės tarnautojų, teisėjų ir politikų vidutinį darbo užmokestį padidintų tik 1,2 procentais, o surasti reikalingus 30 mln. eurų taip pat nebus lengva. Jau dabar Lietuva viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčiui išleidžia santykinai daugiau nei kitos ES valstybės. Praėjusiais metais išlaidos darbo užmokesčiui sudarė 28,8 proc. visų valdžios sektoriaus išlaidų, kai ES vidurkis siekė 21,6 procentus.
Laikas pripažinti, kad Lietuva neturi finansinių galimybių išlaikyti dabartinį biurokratinį aparatą, jo darbuotojams mokėdama „solidžius“ atlyginimus. Praėjusiais metais valstybės sektoriaus darbuotojai sudarė 28,2 proc. visų užimtųjų, ir tai gerokai viršijo Ekonominio bendradarbiavimo iš plėtros organizacijos (EBPO) narių vidurkį, kuris siekia apie 21,3 procentus.
Tačiau tyrimai rodo, kad daugiau ne visada reiškia geriau. Remiantis „Gallup World Poll“ atlikta apklausa, cituojama 2015 m. EBPO tyrime, lietuvių pasitenkinimas ir pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis yra žymiai mažesnis nei EBPO organizacijai priklausančių ES šalių piliečių. Lietuvos visuomenė yra mažiausiai patenkinta ir mažiausiai pasitiki šalies teisine ir švietimo sistema bei jų teikiamų paslaugų kokybe.
Valstybės sektoriaus darbuotojų skaičiaus sumažinimas sudarytų sąlygas ne tik efektyviau panaudoti turimus žmogiškuosius resursus, bet ir mokėti aukštesnius atlyginimus geriausiems darbuotojams. Sumažinus valstybės sektoriaus darbuotojų skaičių 25 proc., valstybės sektoriaus darbuotojų ir užimtųjų santykis priartėtų prie EBPO vidurkio, o sutaupytos lėšos galėtų būti nukreiptos likusių darbuotojų atlyginimų kėlimui. Tokio masto reforma leistų vidutinį atlyginimą valstybės sektoriuje padidinti maždaug trečdaliu.
Neretai politikai baiminasi imtis nepopuliarių reformų, o visuomenė taip pat yra linkusi joms intensyviai priešintis, net jei jos ir yra būtinos.
Vargu, ar gali būti geresnis laikas šiai reformai įgyvendinti nei dabar, kai privačiajame sektoriuje jaučiamas toks didelis darbuotojų trūkumas. Žinoma, darbą praradusiems darbuotojams turėtų būti teikiama finansinė parama ir kvalifikuota pagalba ieškant naujo darbo, vykdomas efektyvus perkvalifikavimas. Visgi tokia reforma paklotų pamatus tvaresnei ekonomikos plėtrai ilguoju laikotarpiu ir sudarytų prielaidas atsirasti mažam, bet profesionaliam viešajam sektoriui, galinčiam pritraukti geriausius šalies talentus ir mokėti jiems konkurencingus atlyginimus.
Laura Galdikienė yra „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė
