Pavasarį visu grožiu atsiskleidžia ne tik gamta, bet ir duobėti šalies keliai. Gatvės, kad ir kokios būklės bebūtų – neišvengiamybė, nes ne geležinkelių, jūros ar oro transportas, o keliai yra pagrindinis susisiekimo būdas. Tačiau didelių nelygumų ir aštriabriaunių duobių gausu tiek sodininkų bendrijų, tiek centrinėse miestų gatvėse. Viena pagrindinių kelio rūšių išlieka it tarka automobilį kratantis žvyrkelis. Kaip spręsti problemas, su kuriomis susiduriame metai iš metų?
Lietuva – logistikos valstybė: transporto ir logistikos sektorius užima net 5 proc. šalies darbo rinkos. Šia veikla užsiima 7 proc. bendrovių, o sukuriama BVP dalis Lietuvoje yra didžiausia iš visų ES šalių ir siekia apie 13 procentų. Intensyviausiuose kelių ruožuose kasdien pralekia tiek automobilių, kiek ir Vokietijos autobanuose. Todėl keliuose atsivėrusios duobės – didžiulė grėsmė eismo saugumui. Jei vairuotojas staigiai sukteli vairą, į jį gali atsitrenkti tiek iš galo, tiek iš šono važiuojantis automobilis. Be to, duobės kartais – tokios gilios, kad gali sugadinti padangą ar net ašį.
Mūsų, kelininkų, siekis – kad duobių kuo greičiau neliktų, tačiau jas lopome visus metus. Žiemą duobes užtaisome laikinai, pavasarį jos iš naujo suremontuojamos. Tačiau daugelis šalies kelių – jau lopyti ir perlopyti: štai pažvelkite į Molėtų plentą. Nors tai yra vienas pagrindinių kelių Latvijos sienos link, šis kelias yra tragiškai prastas – būtų kur kas pigiau vieną kartą atlikti kapitalinį kelio remontą, negu nuolatos užtaisinėti duobes.
Ypač sudėtinga situacija yra savivaldybėse. Pasigendu profesionalaus savivaldybių darbuotojų požiūrio į kelių priežiūrą: daugumoje savivaldybių nežinoma, kaip racionaliau tvarkyti kelius, ko nedaryti. Užmiestyje kelius remontuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD), kur dirba profesionalai, tad čia situacija geresnė. Tačiau viena iš regionų problemų – didžiulis žvyrkelių kiekis.
Žvyrkelis – tarsi nebaigtas statinys, kurį palyginčiau su namu, uždengtu ne skardiniu stogu, o plėvele. Žvyrkelius tenka nuolat remontuoti, prižiūrėti, šis darbas – neracionalus, vienkartinis. Per ilgesnį laikotarpį susidaro didžiulės išlaidos. Jei vieną kartą šiuos kelius išasfaltuotume, galėtumėm pamiršti ilgam. Be abejo, ne visus žvyrkelius asfaltuoti būtų racionalu – yra miško keliukai, poilsinės, kur eismas – itin nedidelis. Investuoti reikia ten, kur investicijos pasiteisintų, kur keliai tarnautų žmonėms.
Geri keliai – ne tik patogumas, bet ir didžiulė ekonominė nauda valstybei. Tai rodo kaimyninės Lenkijos pavyzdys. Pradėję tvarkyti kelius ir supratę, koks tai didžiulis efektas šalies ekonomikai, lenkai neketina sustoti. Gerų pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Sunku būtų pervertinti Vilniaus vakarinio aplinkkelio naudą. Jis teigiamai paveikė eismo srautus visose aplinkinėse gatvėse: vairuotojai mažiau laiko gaišta spūstyse, mažiau sunaudoja degalų, o tai – sutaupytos lėšos. Įvertinus teigiamus padarinius galima teigti, kad Vilniaus vakarinis aplinkkelis atsipirks ne per dešimtmečius, o per keletą metų. Kelius, kaip ir namus ar bet kuriuos kitus daiktus, reikia prižiūrėti nuolat. Kai kurie darbai – nesudėtingi, tačiau juos būtina atlikti laiku. Daugiausia žalos keliams pridaro vanduo, todėl reikia stengtis, kad jis nesikauptų. Tarkim, griovio prakasimas reikiamoje vietoje kelio tarnavimą gali pailginti 5 metais. Darbas – nesudėtingas, o ekonominis efektas – didžiulis.
Visgi kelininkams tenkančios užduotys – ne iš lengvųjų: problemas spręsti tenka kuo pigiau ir paprasčiau. Tačiau tai – trumparegiška politika, nes visus darbus, kokie jie bebūtų, svarbu atlikti kokybiškai. Ne veltui liaudies išmintis byloja – vargšas moka du kartus.
Rimvydas Gradauskas yra asociacijos „Lietuvos keliai“ vykdomasis direktorius
