Kaip Jums pasakyti, kad išgirstumėte, jog mažam verslui uždėta ir vis didinama mokesčių našta yra per didelė? Deklaruodami norį sukurti visiems vienodas sąlygas, jūs kapojate mažiausius. Pasižiūrėkite į kaimynus. Kulinarinį paveldą saugantiems mažiesiems aludariams Lenkijoje, Latvijoje, Anglijoje taikomos akcizų lengvatos. Per pastaruosius dešimt metų, neišgalėję prisitaikyti prie nuolat bloginamų verslo sąlygų, Lietuvoje veiklą nutraukė trys mažieji alaus bravorai.
Europos parlamento rezoliucijoje alkoholio politika apibrėžiama taip: „kovoti reikia ne prieš alkoholio vartojimą apskritai, bet prieš žalingą ir pavojingą alkoholio vartojimą“.
Alkoholizmas yra socialinė problema, kurią vis iš naujo bandoma spręsti vienos verslo šakos sąskaita. Deja, bet visi per pastaruosius keliolika metų priimti alkoholio verslui nepalankūs įstatymai ir suvaržymai apčiuopiamų rezultatų nedavė.
Tebepirmaujame pagal alkoholio suvartojimą, nors lietuviams, palyginti su kaimynais europiečiais, jis įperkamas sunkiausiai. Alkoholio kiekis, kurį galima įsigyti už vidutinį darbo užmokestį, Lietuvoje yra vienas mažiausių ES. Akcizų kėlimas bendram vartojimui įtakos neturi, bet tai nepatogi tiesa, kurios valdantieji stengiasi nepastebėti. Tiesa, alaus vartojimas sumažėjo 20 proc. Kas pakeitė alkoholį aluje? Greičiausiai tas, kas kainuoja pigiau.
Pigiausia – prisigerti degtinės
Skandinavijos šalys, taikydamos skirtingus akcizus silpniesiems ir stipriesiems gėrimams siekia apriboti pastarųjų vartojimą. Lietuvoje stipriųjų gėrimų vartojimas siekia 39 proc., Vokietiojoje – 18, Danijoje – 14 proc. Ligšiolinės Lietuvos akcizų politikos dėka grynasis alkoholis aluje kainuoja 29 proc. brangiau nei degtinėje, o 2020 m., pagal dabartinę akcizų politiką, kainuos beveik dvigubai brangiau.
Kas tai, kova su žalingu alkoholio vartojimu, neišmanymas ar degtindarių protegavimas? Kokį regėjimo sutrikimą reikia turėti, kad nematytum, jog žalingą alkoholio vartojimą labiausiai skatina degtinė, po 200 gr. supilstyta vienkartiniuose, į grietinės panašiuose indeliuose. Nusigerti patogu, pigu ir greita!
Įstatymų pataisos, sunkinančios sąlygas alkoholio verslui viso labo yra gerai matomos ir patogios demo akcijos, figos lapas, kuriuo pridengiamas valdžios neįgalumas suvokti problemos priežastis ir ją spręsti. Vietoj to demonstruojamas veidmainiškai ciniškas žmonių ir verslų skaldymas, skirstant juos į gerus ir blogus.
Įžūli retorika
Per 15 darbo metų esu dalyvavusi beveik visų su alkoholio verslu susijusių įstatymų aptarimuose ir diskusijose. Kreiptis atviru laišku paskatino neįtikėtinas naujųjų politikų, valdininkų ir darbiniuose susitikimuose išnyrančių visuomenininkų nemokšiškumas, atvirai demonstruojama panieka verslui ir įžūli retorika, kokios dar neteko girdėti.
Metų pradžioje Ūkio ministerijoje vykusioje diskusijoje dėl naujų Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, kur dalyvavo visos suinteresuotos pusės, emigracijos stabdymo vėliava plačiai mojuojančių ir emigravusius į Lietuvą grąžinti žadančių valdančiųjų palaikoma „Nacionalinės tabako, alkoholio ir narkotikų kontrolės koalicijos“ prezidentė Nijolė Goštautaitė-Midttun, pritrūkusi argumentų, ramiausiai svaidėsi raginimais emigruoti: „Nepatinka? Išvažiuokite! Jūs darbą visur susirasite“. Ūkio ministerijos atstovus viešai išvadino „socdemų išperomis“, kai šie pasiūlė atlikti pataisų poveikio analizę ir svarstymą atidėti.
Imituoja veiklą
Kad ir kiek besistengtume kurti sąžiningą, demokratišką valstybę, devyngalvė cinizmo Hidra vėl ir vėl iš kurio nors pašalio kelia savo regis jau apkapotas nemirtingas galvas. Įstatymų pataisas kuria ir į valdančiųjų ausis kužda apsukrūs demagogai, tobulai įvaldę net ir senutę Europą apraizgiusių demo akcijų, veiklos imitavimo ir lėšų įsisavinimo mechanizmus. Minėta koalicija vienija kelias dešimtis nevyriausybinių organizacijų, kurių dalis nebeegzistuoja.
Matyt buvo sukurtos ir veikė tik tol, kol gavo ES finansavimą. Veikia ir kelių panašių tarptautinių organizacijų naryste mėgaujasi saujelė nomenklatūrinių vadovų. Koalicijos veikla, kaip matyti iš jos pastarųjų kelerių metų metinių ataskaitų, daugiausiai susideda iš užsienio komandiruočių į partnerių renginius, konferencijų Lietuvoje organizavimo, sveiką gyvenseną propaguojančių marškinėlių gamybos.
Tam išleidžia tūkstančius eurų, kurių didžiąją dalį gauna iš tų pačių tarptautinių organizacijų. Man norisi paklausti, ar jie iš tiesų tiki, kad konferencijomis ir marškinėliais galima sumažinti alkoholizmą, išgelbėti bent vieną į priklausomybę patekusį žmogų? Dar galima būtų paklausti, kas ir kokiu tikslu finansuoja tas organizacijas, tačiau tai jau ne šio laiško tema.
Smaugia legalų verslą
Tie, kas lengva ranka švaistosi įstatymų pataisomis, ko gero neįsivaizduoja, kaip atrodo mažo alaus bravoro verslas iš vidaus. „Kauno alaus“ metinė apyvarta – apie 5 mln. eurų. Akcizui sumokame penktadalį, o sudėjus visus mokesčius, jiems tenka trečdalis apyvartos. Akcizas mokamas avansu, per 10 dienų nuo to momento, kai produkcija palieka bravorą. Nedidelėje įmonėje kiekvieną sykį, kai reikia mokėti akcizo mokestį, iškyla klausimas dėl apyvartinių lėšų. Paprastai verslai pinigų srautus susireguliuoja naudodamiesi bankų paslaugomis. Tačiau mums bankų durys uždarytos. Matydami tokį valdžios požiūrį į alkoholio verslą bankai įžiūri padidintą skolinimo riziką ir vengia skolinti. Laiku nesumokėję akcizo prarastume veiklos licenciją. Vieni verslai Lietuvoje gali būti skolingi biudžetui, kiti – ne.
Laiku nesumokėjus akcizo, gresia sąskaitų areštas. Ką tai reiškia verslui? Iš areštuotų sąskaitų galime mokėti tik mokesčius. Negalime pirkti žaliavų, paslaugų. Negalime mokėti už darbą, vėluoja atlyginimai. Nukenčia darbuotojai ir jų šeimos, nes dirba samdomą darbą versle, kuris oficialiai legalus, bet, valstybės požiūriu, kažkoks prasikaltęs, amoralus.
Pakanka bent kiek išmanyti ekonomiką, kad pamatytum, jog verslo sąlygų bloginimas sugrįžta bumerangu per vėluojančius atlyginimus šiame versle dirbantiems samdomiems darbuotojams, mažesnes mokesčių sumas ir galiausiai darbo vietų mažėjimą. Ar kuris nors iš šių ir ankstesnių įstatymų pataisų iniciatorių kada nors pateikė skaičiavimus, kaip šie veiksniai prisideda prie socialinės Lietuvos žmonių gerovės?
Beveik pusė „Kauno alaus“ produkcijos realizuojama per mažų kaimo krautuvėlių tinklus. Jiems alkoholis sudaro 30 proc. apyvartos. Ar įstatymų kūrėjai ir iš mokesčių mokėtojų lėšų išlaikomi naujieji ekonomikos ekspertai supranta, kad verslas, praradęs trečdalį pajamų, sustoja?
Naujus mokesčius administruoja monopolininkai
Prieš porą metų atsiradęs pakuotės užstato mokestis, kurį admisntruoja monopolį rinkoje turinti Viešoji įstaiga „Užstato sistemos administratorius“. Mes esame įstatymais įpareigoti dalyvauti šioje sistemoje. Už kiekvieną gamintojų ir prekybininkų pakuotę mes per 27 dienas nuo produkcijos išvežimo sumokame 10 centų užstatą, kuris grįžta administratoriui, kai vartotojas atveš tarą į supirktuvę, ir 3 centus – administravimo mokestį. Su mumis prekybos centrai atsiskaito tik po dviejų mėnesių. Beje, administravimo mokestį administratorius gali kelti kada panorėjęs. Taip atsirado dar vienas mokestis, verčiantis įšaldyti apyvartines lėšas. Mažieji aludariai nepakviesti į „Užstato sistemos administratoriaus“ valdymo organus, mūsų nuomonės, galimybių ir poreikių nepaiso.
Profesionaliai valdyti ir problemas spręsti žadėjusi valdžia, mechaniškai vienos partijos rinkiminės programos nuostatas perkėlusi į Alkoholio kontrolės įstatymą, nuėjo paprasčiausiu populizmo keliu. Naujieji ministrai, suvešėję toje pačioje koalicijoje, teisuolių mina šaukia, kad reikia suvienodinti akcizus visiems alkoholiniams gėrimams. Nors jau dabar nusigerti degtine pigiau nei alumi ar vynu.
Maža bėda rėkia, o didelė tyli. Nebetylėkime.
Mažųjų alaus daryklų asociacijos vadovė, „Kauno alaus“ direktorė Lina Šileikienė
