Uostamiesčio Paupių kvartalo bendruomenės atstovai taip piešia kovą prieš krematoriumo statybas. Bet iš esmės ši istorija – banali, tiksliai atkartojanti panašias situacijas kituose šalies miestuose ir miesteliuose.
Prieš devynerius metus Kėdainių pašonėje įvyko mažas stebuklas – laisvojoje ekonominėje zonoje lietuviško kapitalo įmonė pastatė pirmąjį šalyje krematoriumą. Stebuklas, nes visi ankstesni bandymai tai padaryti baigdavosi aklagatviu.
Klestinti įmonė vos spėja aptarnauti klientus, ne kartą buvo apdovanota už nuopelnus verslui, inovacijas ir netgi turizmo plėtrą.
Atrodytų, ši sėkmės istorija turėtų pasikartoti ir kituose miestuose, skaičiuojančiuose paskutines laisvas vietas aplink plytinčiose kapinėse. Tokiam laidojimo būdui nebesipriešina ir Bažnyčia, kūnai vežami kremuoti į Lenkiją ir Latviją, kur tai daryti gerokai pigiau. Vadinasi, poreikis yra ir jis auga.
Tačiau visi bandymai pastatyti daugiau tokių objektų kol kas žlugo. Prieš Klaipėdą dar buvo Vilnius, Vievis, Anykščiai, nesiseka ir Kaune. Tiek daug krematoriumų iš tiesų gal ir nereikėtų, tačiau kol yra tik vienas – ir nepatogu, ir kainos palyginti didelės.
Tuo metu piliečiai, susivieniję į švaraus oro gynimo būrius, visuomet pateikia tuos pačius argumentus: prasmirs apylinkės, bus neįmanoma nei gyventi, nei namų parduoti, nes tokiame rajone niekas nepirks. Argumentai, kad tai – ne koncentracijos stovyklų aukštakrosnės, o XXI amžiaus technologijos, jų neįtikina.
Štai Londono Sičio rajone ar Niujorke prie Centrinio parko gyvenančiam žmogui jokių minčių dėl kažkur kaimynystėje veikiančio krematoriumo nekyla. Anglijos provincijoje vienu metu kilo ginčų dėl trijų netoli vienas nuo kito statomų tokių objektų, bet nerimauta ne dėl taršos, o dėl eismo intensyvumo ir galimų spūsčių.
Bet truputį mokslo ragavęs ir mokslinius argumentus kritiškai gebantis įvertinti žmogus yra racionalus, jis atskiria tikras ekologines grėsmes nuo tariamų. Šiais laikais sunku tokį apsišvietusį pilietį įtikinti piešiant apokaliptinius vaizdus, tačiau Lietuvoje tai stebuklingai veikia.
Galbūt neatsitiktinai tai vyksta Lietuvoje, kuri kadaise paskutinė Europoje pasikrikštijo? Karų, okupacijų ir kitų negandų įskiepytas kraštutinis įtarumas anuomet padėjo susitelkti ir išlikti, tačiau dabar jis jau tampa girnapuse ant kojos, kurią vilkti darosi vis sunkiau.
Ką per ketvirtį amžiaus laisvės tikrai gerai išmoko lietuviai – tai stabdyti įvairiausius viešus projektus prisidengdami viešuoju interesu.
Krematoriumai – tiktai vienas baubų, o kiek buvo kitų grėsmių: naftos paieškos, mineralų kasyba, skalūnų išgavimas. Netgi geležinkelių, elektros linijų tiesimas ar tiltų statyba mūsų šalyje dažniausiai įklimpsta nacionalinės biurokratijos pelkėje.
Nacionalinės biurokratijos karuselė užsukta taip, kad bet koks interesų turintis ar tiesiog gobšumo apakintas veikėjas gali stabdyti esminius projektus, šitaip kenkdamas ne tik kvartalui, miestui, bet ir visai valstybei.
Ką nors pastatyti, išplėsti ir sukurti naujų darbo vietų Lietuvoje niekada nebuvo lengva.
Dar pridėkime nuolat kaitaliojamus įstatymus bei kitus veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir turime vaizdelį, kuriuo jau daugelį metų šiurpiname investuotojus.
Tuos, kurie čia jau investavo, nes kitų, dar tik svarstančių susieti savo verslo ateitį su Lietuva, nepagąsdinsi. Jie gūžtelės pečiais ir nukreips pinigų srautą į draugiškesnės aplinkos valstybę, kurių aplink mus netrūksta.
Politikuojantiems Lietuvos teismams nieko nereiškia priimti sprendimą griauti kurortų namus, pastatytus turint visus leidimus, šitaip atveriant milijoninių ieškinių valstybei Pandoros skrynią. Bet kai iš tiesų reikia apginti viešąjį interesą, nepatepti teisingumo ratai ima strigti.
Antai tūkstančiai žmonių Kaune ilgą laiką kentė nepatogumus, kai šokant pagal saujelės vadinamųjų aktyvistų dūdelę buvo nuspręsta susprogdinti senąjį Panemunės tiltą ir tiesti jo vietoje naują, o ne statyti iškart kitoje vietoje.
Vietos rėksniai įtikino, kad naujo tilto detaliajame plane numatytų 7 hektarų labiausiai reikia visai ne prietilčių statyboms, o „visokiems piniguočiams“.
Tik vėliau paaiškėjo, kad aktyvistai toje zonoje patys turi žemės ir atitinkamų interesų.
Dar vienas pavyzdys – Vilniaus centre, po sostinės mero langais, stūksantis apleistas namas, kuriame pusę buto turintis veikėjas daug metų trukdo užbaigti kvartalo plėtros projektą. Tokių atvejų – daugybė kiekvienoje savivaldybėje, tai – tarsi įsisenėjusi piktybinė liga.
Globaliame pasaulyje, kur kapitalas, prekės ir darbo jėga keliauja sutikdamos vis mažiau kliūčių, laimi tie, kurie geba suderinti individo, visuomenės ir valstybės interesus. Tai – atvirumas naujovėms, bet neaukojant savo piliečių gyvenimo kokybės.
Žinoma, ir tokiame pasaulyje yra užsisklendusių, priešiškų naujovėms, nuo savo pačių prietarų kenčiančių šalių.
Kuriuo keliu pasuks Lietuva?
