Dažnu taikiniu tampa ir prekybos centrai, neva taikantys per didelius antkainius ir taip atimantys paskutinį skatiką iš vargšo Lietuvos gyventojo. Tačiau ar iš tikrųjų Lietuvos prekybininkų taikomi antkainiai yra tokie dideli?
Mažesni antkainiai – didesnis uždarbis
Kaip rodo Registrų centrui teikiamos prekybos centrus valdančių įmonių finansinės ataskaitos, 2013–2015 m. vidutinis antkainis, t. y. skirtumas tarp įsigytų produktų savikainos ir pardavimo kainos, buvo 25,3 proc. Pirmiausia antkainis nelygu pelnui. Antkainis leidžia prekybininkams išlaikyti parduotuves, mokėti atlyginimus darbuotojams, padengti logistikos, reklamos ir kitas išlaidas. Pagrindinių prekybos centrų grynasis pelnas minėtu laikotarpiu vidutiniškai sudarė 1,9 proc. apyvartos.
Vis dėlto tarp pagrindinių prekybos centrų Lietuvoje egzistuoja gana dideli skirtumai – antkainiai svyruoja nuo 7 iki 35 proc. Skiriasi ir jų pelningumas – grynasis prekybos centrų pelnas, skaičiuojant nuo apyvartos, Lietuvoje svyruoja nuo 1 iki 4 proc.
Daugiau uždirba tie prekybos centrai, kurių taikomi antkainiai yra mažesni. Tai galima paaiškinti paprastai – mažesnės kainos generuoja didesnį lankytojų srautą. Tokią tendenciją matome ir įvertinę valdomų parduotuvių skaičių – kuo mažesnis antkainis, tuo didesnė vienos parduotuvės apyvarta. Tai reiškia efektyviau išnaudojamą parduotuvės plotą ir lemia didesnį vienos parduotuvės uždirbamą pelną.
Antkainiai užsienyje panašūs
Vidutinis antkainis, taikomas užsienio šalyse veikiančių prekybos centrų, tokių kaip „Wal-Mart“ (JAV), „Carrefour“ (Prancūzija), „Tesco“ (Jungtinė Karalystė), „Metro“ (Vokietija), „ICA“ (Švedija) ir kt., 2013–2015 m. buvo labai panašus kaip Lietuvoje – 24,9 proc. Panašus buvo ir pelnas – 2,2 proc. apyvartos.
Tarp šių prekybos centrų taip pat egzistuoja dideli skirtumai. Štai mažiausią vidutinį antkainį minėtu laikotarpiu taikė „Tesco“ – 2,8 proc. Šis prekybos tinklas, norėdamas varžytis su mažesnes kainas taikančiais konkurentais, kurį laiką kainas mažino iki begalybės. Tačiau tai ne tik neleido susikrauti pelno, bet ir atvedė prie vieno didžiausių nuostolių Jungtinės Karalystės verslo istorijoje – 2014 m. jis siekė 6,4 mlrd. svarų. Savo ruožtu kiti prekybos centrai, pavyzdžiui, „Wal-Mart“, palaiko stabilų – 33 proc. – vidutinį antkainį.
Žemas maisto produktų įperkamumas
Tačiau vienodas antkainis nereiškia vienodų kainų. Kaip rodo ES statistikos biuro „Eurostat“ duomenys, maisto kainos Lietuvoje siekia 76 proc. bendrijos vidurkio. Kadangi antkainiai visose šalyse panašūs, mažesnės kainos reiškia tai, kad Lietuvoje mažesnės ne tik parduodamų produktų kainos, bet ir jų savikaina. Tokią situaciją pirmiausia lemia faktas, kad Lietuvoje vis dar vartojame nemažai lietuviškų produktų, kurių savikaina mažesnė. Be to, dėl mažesnių pajamų vartojame vidutiniškai pigesnes prekes.
Vis dėlto Lietuvos gyventojų nepasitenkinimą kainomis galima suprasti. Vidutinis atlyginimas į rankas Lietuvoje sudaro vos 30 proc. ES vidurkio. Taigi, pagal maisto produktų įperkamumą esame vieni iš ES autsaiderių ir lenkiame tik Vengriją, Latviją, Rumuniją ir Bulgariją. Maisto produktų įperkamumas Lietuvoje nuo ES vidurkio atsilieka maždaug 2,5 karto.
Tik pagrindinė problema čia nėra maisto kainos, bet žemi atlyginimai. Todėl mūsų visų pastangos pirmiausiai turėtų būti nukreiptos į Lietuvos ekonomikos konkurencingumo didinimą, ypatingą dėmesį teikiant švietimo sistemos reformai, tam, kad galėtume vytis išsivysčiusias Europos šalis pagal pragyvenimo lygį. Savo ruožtu valdžia turėtų pasirūpinti skurdžiausiomis visuomenės grupėmis, mažinti nelygybę. Didžiausias neišnaudotas resursas – milžiniškas šešėlinės ekonomikos mastas, neleidžiantis ryžtingiau didinti pensijų, kitos socialinės paramos.
Komentaro autorius – Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas
