Kartą per trejus metus Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) 69 šalyse atlieka penkiolikmečių moksleivių įvairių dimensijų – matematikos, skaitymo, gamtos mokslų, problemų sprendimo ir finansinio raštingumo – kompetencijų vertinimą. Svarbu tai, kad šiuo testu siekiama ne tik įvertinti nuogas moksleivių žinias, o daug gilesnius kognityvinius jų gebėjimus.
Pavyzdžiui, vertinant matematinį raštingumą norima įvertinti jų gebėjimą naudoti matematinę argumentaciją, procedūras, faktus ir instrumentus siekiant apibūdinti, paaiškinti ir prognozuoti reiškinius. Kitaip sakant, atskleidžiamas ne tik moksleivių gebėjimas nardyti abstrakčiame matematikos pasaulyje, bet ir pritaikyti žinias kasdieninių asmeninių ir profesinių problemų sprendimui.
Pastarąjį dešimtmetį Lietuva pagal visas moksleivių kompetencijas atsiliko netik nuo EBPO šalių vidurkio, bet ir beveik nuo visų regiono šalių, įskaitant Latviją ir Estiją. Ką gi rodo naujausias EBPO tarptautinis moksleivių vertinimas? Rezultatai nedžiugina. Tiksliau – gąsdina. Lietuvos moksleivių mokslinių ir matematinių gebėjimų įvertinimas ne tik nepadidėjo ir nepriartėjo prie EBPO vidurkio, bet net šiek tiek sumažėjo. Esame 35 tarp 69 vertintų šalių, bet beveik vieni paskutiniųjų Europos Sąjungoje. Jei dar nepakankamai skauda širdį – Estija pralenkė Suomiją ir dabar užima trečiąją vietą pasaulyje.
Vyriausybės programoje numatyta atsisakyti moksleivių krepšelių. Ką tai galėtų išspręsti? Tuštėjančios mokyklos, ypač mažesniuose miesteliuose ir atokiuose regionuose, bus mažiau priklausomos nuo kiekvieno moksleivio ir jo „atnešamų“ pinigų. Galbūt jos dirbtinai nebelaikys ir nevers visų – net ir nenorinčių ir negalinčių apskaičiuoti neapibrėžtinį integralą ar išspręsti diferencialinę lygtį – mokytis iki 12 klasės, o išleis jaunuolius į specializuotas ir turiningesnį ir prasmingesnį profesinį gyvenimą galinčias užtikrinti profesines mokyklas. Tačiau tai nėra giluminių problemų, atimančių moksleivių galimybes įgyti aukščiausias kompetencijas, sprendimas.
Panašu, kad Lietuvos švietimo sistemos problemos prasideda dar neprasidėjus pamokoms – net 30 proc. mokinių nėra lankę ikimokyklinio ugdymo institucijų. Tai yra vienas iš blogiausių rodiklių tarp visų EBPO vertintų šalių. Tai yra milžiniškas praradimas, turint omenyje, kad žmogaus smegenys imliausi ir suformuoja daugiausiai neuroninių jungčių jam dar nesulaukus mokyklinio amžiaus. Šią problemą dar labiau paaštrina ir tai, kad Lietuvoje moksleiviai mokyklą pradeda lankyti tik sulaukę septynerių metų, nors daugelyje ES šalių mokyklą privaloma lankyti jau sulaukus penkerių ar šešerių metų.
Galbūt prie spręstinų techninių problemų galima priskirti ir tai, kad Lietuvos moksleiviai turi ilgiausias atostogas ES – vien vasarą jos trunka 13 savaičių, tai yra, dvigubai ilgiau nei Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Pridėję dar rudens, žiemos ir pavasario atostogas suvokiame, kad beveik trečdalį metų moksleiviai nieko padoraus neveikia. Taip, jie galėtų užsiimti užklasine veikla neformalaus ugdymo institucijose, bet daugelis, deja, tam neturi galimybių arba motyvacijos.
Mokyklų tinklo optimizavimas ir finansavimo didinimas leistų pakelti mokytojų atlyginimus, pritraukti daugiau gabių ir motyvuotų piliečių rinktis pedagogo profesiją. Bet to neužteks. Reikia iš esmės peržiūrėti mokymo programas, jų tikslus ir priemones. Ar ne per daug dėmesio skiriama faktų kaupimui ir ar ne per mažai moksleiviai gauna praktikos, kaip identifikuoti ir kūrybiškai spręsti gyvenimiškas problemas? Ar pakankamai dėmesio skiriama tam, kad moksleivis norėtų mokytis, norėtų tobulėti ir suvoktų, kad mokymosi procesas nesibaigia nei mokykloje, nei universitete? Ar egzaminų yra per daug, ar per mažai?
Klausimų yra daug daugiau ir ne visi atsakymai akivaizdūs. Tačiau šioje srityje yra užtektinai gerų pavyzdžių, kuriais Lietuva turėtų pasinaudoti. Suomija daug metų pirmauja tarptautiniuose moksleivių gebėjimų reitinguose. Tačiau ji nesiliauja ieškoti, eksperimentuoti ir stengtis toliau tobulėti. Nepaisant mokyklų sėkmės, Suomija bando iš esmės pakeisti mokymosi procesą aukštesnėse klasėse – atsisakyti dalykų (fizikos, istorijos) mokymo ir pereiti prie reiškinių studijavimo. Pavyzdžiui, moksleiviai gali studijuoti „Europos Sąjungos“ reiškinį ir taip įgyti istorijos, ekonomikos, politikos ir geografijos žinių. Taip gimsta tikras tarpdiscipliniškumas, konteksto ir pritaikomumo suvokimas, bei, žinoma, sustiprinamas moksleivių susidomėjimas, motyvacija mokytis.
Nėra gėda kopijuoti pasiteisinusias kitų šalių švietimo sistemas, gėda yra dešimtmečius ignoruoti savosios sistemos ydas.
