Siekiant neprarasti ES paramos, šiemet Lietuva buvo oficialiai padalinta į du regionus – išsivysčiusį Vilniaus regioną ir regioną, kurį sudaro likusi Lietuva. Apie šių regionų skirtumus byloja ir statistiniai duomenys. BVP vienam gyventojui Vilniaus apskrityje 2015 metais sudarė 145,5% šalies vidurkio ir buvo daugiau nei dukart didesnis nei Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių bei Utenos apskrityse. Be to, pastaraisiais metais Vilniaus apskrities BVP vienam gyventojui augimo tempas viršijo šalies vidurkį, ir tai reiškia, kad atotrūkis tarp Vilniaus apskrities ir likusios Lietuvos dalies išaugo. Dėl aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių vietinių ir ypač užsienio įmonių gausos, didesnės paklausos paslaugoms bei kitų veiksnių darbuotojai Vilniaus mieste paprastai uždirba ir didesnius atlyginimus nei dirbantieji kitur Lietuvoje. Vidutinis bruto darbo užmokestis sostinėje 14 proc. viršija šalies vidurkį, o jei būtų lyginami tik privačiame sektoriuje mokami atlyginimai ‒ atotrūkis greičiausiai būtų dar didesnis.
Būtina paminėti ir tai, jog Vilnius yra vienintelis iš didžiųjų Lietuvos miestų, kuriame gyventojų skaičius didėja. Tai lemia ne tik aukštesnis darbo užmokestis, bet ir galimybės lengviau rasti norimą darbą. Pernai nedarbo lygis Vilniaus mieste siekė tik 5,2 proc, lyginant su 9,1 proc. visoje šalyje, ir buvo mažiausias tarp didžiųjų Lietuvos miestų, tiesa, Klaipėda ir Kaunas nuo sostinės atsiliko nedaug. Žinoma, ne paskutinėje vietoje renkantis vietą gyvenimui atsiduria ir tokie neekonominiai veiksniai, kaip pramogų ir kultūros renginių gausa, kokybiškos viešosios paslaugos bei švietimo įstaigos. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, net 98 proc. Vilniaus gyventojų yra patenkinti gyvenimu šiame mieste – tai aukščiausias įvertinimas tarp visų ES sostinių.
Visgi ne visų vilniečių gyvenimas rožėmis klotas. Pagrindinis tokių sparčiai augančių miestų gyventojų iššūkis – santykinai didelė būsto kaina. Norint įsigyti butą Vilniuje, už jį tektų sumokėti beveik dvigubai daugiau nei Kaune ir daugiau nei perpus daugiau nei Klaipėdoje. Tuo tarpu vidutinis darbo užmokestis po mokesčių Vilniuje yra tik 11 proc. ir 4 proc. didesnis nei minėtuose miestuose, todėl, atitinkamai, vilniečių galimybės įpirkti būstą yra daug menkesnės. Vidutinė buto nuomos kaina Vilniuje yra maždaug trečdaliu didesnė nei Kaune ar Klaipėdoje, ir per pirmuosius aštuonis šių metų mėnesius, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, ji išaugo daugiau nei 6 procentais.
Kylančios būsto nuomos kainos neigiamai veikia mažiausiai uždirbančių sostinės gyventojų, studentų bei tų, kurių darbo užmokestis auga vangiai, pavyzdžiui, viešojo sektoriaus darbuotojų, pragyvenimo lygį bei gyvenimo kokybę. Tai juos skatina rinktis pigesnį, mažesnį, labiau nuo miesto centro nutolusį būstą. Kiti aspektai, tokie kaip, didelės transporto priemonių spūstys, oro užterštumas ir brangesnės paslaugos taip pat neretai mažina pasitenkinimą gyvenimu mieste. Apie tai, jog ne visus sostinės gyventojus pasiekia klestinčio miesto malonės, signalizuoja pernai net 44 proc. šoktelėjęs emigrantų, išvykusių iš Vilniaus į užsienio šalis, skaičius. Pernai iš Vilniaus emigravo daugiausiai žmonių nuo 2010 metų.
Visgi Vilniaus mieste gyventojų skaičius per pastaruosius 15 metų sumažėjo tik mažiau nei 2 proc., o likusioje šalies dalyje net penktadaliu. Sostinės gyventojams regionų problemos neretai gali atrodyti tolimos, tačiau populistų viena po kitos skinamos pergalės Vakarų šalyse byloja apie tai, kad atskirties tarp miestų ir regionų mažinimas reikalauja neatidėliotinų sprendimų ir turėtų rūpėti visiems Lietuvos gyventojams. Tačiau kyla klausimas, kaip to pasiekti? Ar keičiantis Lietuvos ekonomikos struktūrai, regionai apskritai gali tikėtis šviesios ateities?
Tikėtina, kad regionuose, neturinčiuose aiškios specializacijos, taps vis sunkiau pritraukti investuotojų, paskatinti naujų įmonių kūrimąsi, išlaikyti darbingo amžiaus gyventojus. Ateityje dėl globalizacijos ir automatizacijos darbuotojų poreikis žemos pridėtinės vertės prekių gamyboje mažės, o atlyginimų augimo galimybės šiame sektoriuje bus labai ribotos. Visgi, Lietuvos regionuose esama ir sėkmės istorijų, pavyzdžiui, Druskininkai, Anykščiai, Birštonas.
Siekdami prisikelti naujam gyvenimui mažesni Lietuvos miestai visų pirma turėtų identifikuoti savo stipriąsias puses, įvardinti plėtros kryptis ir prioritetus – vieno sėkmingo recepto, tinkančio visiems, deja, nėra. Būtina atrasti sinergiją su arčiausiai esančiais didžiaisiais miestais, pabandyti identifikuoti, kokios prekės ir paslaugos būtų reikalingos miesto gyventojams ir juose veikiančioms įmonėms. Tikėtina, jog augant gyventojų pajamoms ir senėjant visuomenei didės sveikatinimo, reabilitacijos, slaugos, pramogų, turizmo paslaugų paklausa, tad regionai galėtų daug išlošti, jei jiems pavyktų pritraukti investicijų šiose srityse. Tačiau tam būtinas aktyvus tiek centrinės, tiek vietinės valdžios darbas.
Visų pirma, svarbu gerinti sąlygas verslo steigimui regionuose ‒ mažinti korupciją ir biurokratiją, efektyviau panaudoti ES paramą verslo kūrimo ir vystymo regionuose skatinimui, o vietos valdžios atstovams aktyviau dalyvauti pritraukiant investuotojus. Siekiant pritraukti daugiau investicijų į regionus ir kitus didžiuosius Lietuvos miestus bei paskatinti daugiau gabių jaunų žmonių ten gyventi ir kurti, būtina skirti ypatingą dėmesį ugdymo kokybei tiek viduriniojo, tiek aukštesniojo ir aukštojo mokslo įstaigose, skatinti didesnę pastarųjų specializaciją. Kitas svarbus aspektas – susisiekimo su didžiaisiais miestais ir regionų centrais gerinimas. Tai leistų regionų gyventojams patogiai nuvykti dirbti ten, kur yra jiems tinkamų darbo vietų. Nesprendžiant regionų ekonominių problemų, bet kokios priemonės kovoti su emigracija ir socialinėmis problemomis bus bevaisės, o atskirtis tarp sostinės ir likusios Lietuvos ir toliau didės.
„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė
