Skamba neįtikinamai? Deja, analogišką vaizdelį galima išvysti Lietuvoje, kur plyti ariamos žemės laukai. Ir su panašiais vyrukais taip pat gali tekti pabendrauti, o pokalbis nebūtinai klostysis maloniai.
Kalbama apie servitutinius kelius, kurie veda į miško valdas. Dažnai jie vingiuoja šalia dirbamos žemės laukų, o kartais suka tiesiog per laukus.
Remiantis elementaria logika, kiekvienas miško ir žemės sklypas turi turėti tinkamą privažiavimą. Atrodytų, kad tuo rūpinasi daug tarnybų, kad turime įvairių miškų ir žemės veiklą kontroliuojančių ir projektuojančių institucijų, bet vis dėlto servitutų klausimas ir toliau neramina daugiau kaip 4400 miško savininkų.
Prie jų sklypų nėra suprojektuota privažiavimo kelių ar nustatyta kelio servitutų. Tad nuosavybės dokumentus tokie sklypai turi, o privažiavimo – ne.
Servitutiniai keliai šiuo atveju yra tie į sklypus vedantys keliai, kurie, kaip žinia, įtraukti į kadastro pažymėjimuose esančius planus ir žemėlapius, žemėtvarkos projektus, patvirtinti žemėtvarkos ir suderinti su miškų ar kitomis tarnybomis.
Servitutinis kelias, kaip numato teisės aktai, yra leidimas tam tikra sklypo dalimi naudotis kitų sklypų savininkams ir naudotojams.
Kas kita yra bendro naudojimo keliai, t.y. nustatyto pločio valstybinės žemės juostos, kurių nei arti, nei akėti niekas neturi teisės. Bendro naudojimo kelius taip pat galima rasti minėtuose žemėtvarkos projektuose – juose nurodomas jų plotis ir nedaroma jokių išimčių.
Anksčiau, kai žemė nebuvo tokia vertinga, o ir Europos Sąjungos išmokos ūkininkams buvo nepasiekiamos, dėl servitutinių kelių niekas nekvaršino galvos.
Kaip sako klasikai, „o bet tačiau“ gyvenimas nestovi vietoje. Nestovi garažuose ir sunkioji ūkininkų technika. Kam rūpi keliukas, kuris veda į miško savininko valdą, jei jį galima užarti, apsėti ir gauti išmokas ar pelną nuo derliaus?
Tokia praktika, deja, įgyja vis platesnį mastą.
LR Civiliniame kodekse numatyta, kad kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, suteikia teisę važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis ir naudotis kaip pėsčiųjų taku, jeigu nėra nustatyta papildomų teisių ir apribojimų.
Jeigu įteisinant tokį servitutą nebuvo nurodytas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, laikoma, kad galima naudotis 4 m pločio keliu.
Dar daugiau – kai, suteikiant kelio servitutą, nenustatoma kelio (tako) vieta, laikoma, kad suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku), o kai jo nėra – anksčiau buvusiu keliu (taku), o jei jų nebuvo arba negalima nustatyti jo vietos ir krypties, kelio (tako) kryptį ir vietą turi teisę nustatyti žemės sklypo savininkas.
O kas, jei tokia miško valda, į kurią privažiavimas uolaus ūkininko dar ankstyvą pavasarį buvo užartas, ims ir užsidegs, o tai nėra neįmanomas dalykas per vasaros karščius? Kaip bus gesinamas gaisras ir kas atsakys už žalą turtui?
Prieš keletą metų atliktas reprezentatyvus Lietuvos miško savininkų poreikių tyrimas parodė, kad servitutinių kelių klausimas yra viena iš aktualiausių problemų, su kuriomis susiduria miškų savininkai. Apie tai yra informuoti tiek Aplinkos, tiek Žemės ūkio ministerijų tarnautojai, tik štai valios spręsti šią problemą vis neatsiranda.
Aidas Pivoriūnas yra Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius
