Apie galimą naudą savoms įmonėms kalbėjo ir naujasis Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos, kurios apie pusšimtį narių atstovauja maždaug 100 vietos bendrovių, direktorius Ričardas Sartatavičius.
58-erių žinomas žurnalistas ginklais domisi jau seniai, pats turi jį savigynai. O eiti šias pareigas R.Sartatavičių paskatino ir tai, kad asociacijos prezidentu neseniai išrinktas buvęs „Teo LT“ bei Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos vadovas Arūnas Šikšta.
– Lietuva neseniai sutarė dėl šarvuočių „Boxer“ pirkimo, ateityje numatoma ir daugiau šimtais milijonų eurų vertinamų sandorių.
Kokios naudos iš to gali tikėtis vietos pramonė? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Sartatavičiaus.
– Viena galimybių – subranga. Kai kurių valstybių net įstatymuose numatyta, kokia dalis sandorio vertės turi atitekti vietos bendrovėms. Aišku, ne dešrų gamybos, o gynybos ir saugumo sektoriaus.
Vienur tai yra 20–30 procentų, kitur nauda būna netgi dviguba. Kai kurios šalys su gynybos technikos gamintojais susitaria, kad, pavyzdžiui, perkant lėktuvus jie bus surenkami valstybės viduje. Tam statomos gamyklos, sulaukiama daug investicijų.
Kažkas panašaus galėtų būti ir Lietuvoje. Mūsų įmonės su tiekėjais galėtų dalyvauti konkursuose kaip subrangovai, aptarnaujantys, prižiūrintys perkamą techniką.
Jei būtų tokios taisyklės, mūsų šalyje liktų daugiau lėšų, atsirastų naujų darbo vietų, atitinkamai augtų ir į biudžetą mokamos sumos.
Mūsų asociacijos nariai eksportuoja 90 procentų savo produkcijos. Tai labai gerai, tačiau Lietuvoje tikrai galėtų likti didesnė dalis nei šiuo metu.
Todėl ir siekiame išsiaiškinti įmonių lūkesčius ir atstovauti joms, kad valdžios institucijos deramai įvertintų šią pramonės šaką, kuri darosi vis svarbesnė.
Asociacija jau seniai darbuojasi su Vidaus reikalų, Krašto apsaugos, kitomis ministerijomis. Dabar mėginsime pristatyti savo idėjas ir planus naujiems jų vadovams. Lietuvai yra kur tobulėti šioje srityje, ypač kalbant apie įstatymų bazę, viešuosius pirkimus.
– Kad mūsų pramonė gali karius aprengti ar pamaitinti, seniai žinoma. Bet ar, išskyrus galbūt Giraitės šovinių gamyklą, galime pasigirti tikra ginkluote?
– Be jokios abejonės. Antai „Brolis Semiconductors“ užsiima lazeriais, tarp jų gaminių yra ir toks tinklelis, kuris dedamas ant snaiperio šautuvo taikiklio ir padaro jį nematomą priešui.
Bendrovė „LiTak-Tak“ gamina net radarus, sistemas „žemė–oras“. Tiesa, ji turi gamyklų kitose užsienio šalyse.
Tarp mūsų narių yra ginkluotės, amunicijos, ekipuotės gamintojų. Net ir statybų bendrovių – tų, kurios naudoja modulines sistemas, pritaikomas gynybos srityje. Yra ir informacinių technologijų, mokslo tyrimų, kibernetinio, energetinio saugumo srityse dirbančių įmonių.
Šio sektoriaus bendrovių veikla gali būti labai įvairi.
Per Antrąjį pasaulinį karą buvo skaičiuojama, kad dešimčiai kareivių reikia bent vieno užnugaryje dirbančio žmogaus. Dabar – viskas priešingai: vienam kareiviui reikia bent dešimties žmonių, kurie jį viskuo aprūpintų.
O kuo daugiau tos produkcijos atkeliauja iš vietos įmonių, tuo didesnės naudos gauna pati valstybė.
– Tačiau ar Lietuvos gamintojai nėra pernelyg smulkūs – juk ginkluotės tiekimu paprastai užsiima tarptautiniai koncernai?
– Mūsiškiai tikrai galėtų atlikti daug subrangos darbų.
Kita vertus, mes bendraujame ir su kitų šalių asociacijomis. Pavyzdžiui, estai yra gerokai toliau pažengę – ten gynybos ir saugumo įmonės turi įkūrusios telkinį su Krašto apsaugos ministerija, o tai padeda labiau plėsti ir gamybą, ir eksportą.
Tariamės dėl bendradarbiavimo su estais, latviais, kitų šalių atstovais.
Jeigu trijų Baltijos valstybių gynybos sektoriaus įmonės galėtų sutartinai dalyvauti europiniuose projektuose, mes turėtume kur kas daugiau galimybių.
Mūsų asociacijai neseniai suteiktas „TRACE International“ sertifikatas, liudijantis, kad ji atitinka tarptautinius verslo skaidrumo standartus.
Dabar asociacijos pavyzdžiu seka ir vis daugiau jos narių, siekiančių tokio sertifikato. Tai suteiktų mums daugiau pranašumo kai kuriuose konkursuose, ypač tarptautiniuose.
