Ko trūksta Lietuvai, kad investuotojai ne bėgtų, o kaip tik eitų į Lietuvą? Apie visa tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Investuotojų forumo direktore Rūta Skyriene, „Investuok Lietuvoje“ generaliniu direktoriumi Mantu Katinu ir Laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu.
– Pastaruoju metu užsienio investuotojai traukiasi vienas po kito. Kodėl? Koks signalas siunčiamas Lietuvai? Ar tai aiškiai matoma tendencija, ponia Skyriene?
R. Skyrienė: Nenorėčiau to vadinti tendencija, nes visų tų kompanijų pasitraukimo priežastys yra skirtingos. Tačiau man kyla jausmas, kad mes pradėjome stagnuoti. Pažiūrėkime keletą reitingų, kurie rodo, pavyzdžiui, šalies konkurencingumą – mes visada laikomės toje pačioje vietoje arba viena pakylam, viena nusileidžiame. Nebeturime kažkokio veiksmų plano, kaip pagerinti tą verslo aplinką ir investicinį klimatą. Lyg ir turėjome didžiulį instrumentą – socialinį modelį, kurį kaip ir padarėme, liko tik įsigalioti, o štai dabar jis jau atidedamas.
– Taip, naujieji koalicijos partneriai jau sutarė darbo kodekso įsigaliojimą atidėti pusmečiui, kaip tai paveiks investuotojus?
R. Skyrienė: Nežinau, ką per pusę metų galima padaryti. Pažiūrėkime, kiek laiko užtruko parengti šitą projektą. Jei galvojama grįžti į trišalę tarybą, kur ne visiems atstovauja, ir vėl maltis tose pačiose diskusijose, tai nematau tam jokio aiškaus pagrindo. Jei dar tikrai būtų noras diskutuoti, tą būtų galima daryti didesniame rate, bet apie ką dar diskutuoti? Dabar jame jau yra tiek blogo, kad jau ir mes pasimetę, ar reikia jį dar palaikyti. Gal leiskime jam įsigalioti – tada pamatysime, kas ten neveikia, ir bus galima pataisyti.
– Neseniai buvo paskelbta ir apie dviejų bankų „DnB“ ir „Nordea“ susijungimą. Jų centrinę būstinę ketinama steigti Estijoje. Pone Katinai, ar jūs jaučiate, kad tai kažkokie signalai, kurie turėtų kelti nerimą dėl investavimo sąlygų Lietuvoje?
M. Katinas: Aš to nelaikyčiau nerimu. Pavyzdžiui „Marks & Spencer“ yra į vidaus rinką orientuota parduotuvė, kuri pralaimėjo vidaus konkurencinę kovą, ir Lietuva iš to nei laimi, nei pralaimi, nes tą rinkos dalį iškart užima kiti rinkos dalyviai. Galiu duoti nukirsti ranką, kad toje vietoje, kur dabar yra „Marks & Spencer“, už pusmečio bus nauja parduotuvė.
Šiek tiek liūdnesnis yra maisto gamintojų išėjimas, bet jis taip pat turi tam tikras racionalias pasekmes. Ekonomika vystosi ir tos maisto prekių grandinės, kurios geriau gaminamos didesnėse rinkose, ten ir migruoja. Pavyzdžiui, ta pati „Coca-cola“ kažkada išmigravo iš Estijos, nes tai buvo tolimiausia ir mažiausia rinka. Jei mes mažiau šio gėrimo geriame, jei valstybėje yra nedidelė rinka, tai tarptautinis tinklas, pažiūrėjęs į žemėlapį, lokalizuoja gamyklas ten, kur yra didžiausia vartotojų grupė.
Nėra gerai, kad gamyklos išeina, bet svarbu, kad jas pakeistų tos, kurios yra eksportuojančios, nukreiptos į naujas vertės grandines. Daugiausia tai inžinerinės pramonės, tos įmonės, kurios gamina vertes ir jas eksportuoja į šiaurės šalis – Vokietiją ar tą pačią Angliją.
– Suprantu, kad tame nieko blogo nėra?
M. Katinas: Paminėtuose pavyzdžiuose nėra daug blogo. Tačiau pritariu poniai Rūtai, kad jei pasižiūrėtume didesnį paveikslą, tarptautinį investicinį patrauklumą, tuos pačius reitingus, kurie šlubuoja, matyti, kad pačios svarbiausios sritys ne stagnuoja, o blogėja. Pavyzdžiui, švietimas. Reitingas parodo valstybės inerciją – kas vyksta ir kas atsilieka. Po trejų metų šita sritis dar labiau pablogės.
– Yra reitingas, bet yra ir faktas. Tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui situacija Lietuvoje, lyginant su kaimyninėmis šalimis, yra bloga. O šalia dar papildomi signalai, kurie taip pat daro įtaką, pone Šilėnai?
Ž. Šilėnas: Sutinku, kad viena kregždė – dar ne pavasaris. Bet prisiminkime, kaip mes ta kiekviena kregžde džiaugiamės. Kai tik kažkas perkelia kad ir mažą gamyklėlę iš Švedijos į Lietuvą, mes sakome „o, kokie mes puikūs“. Lygiai taip pat, kai ar dėl rinkos, ar dėl politikų, ar dėl to, kad negavo sklypo plėstis mieste, įmonė išsikėlė į kitą šalį. Tokių atvejų, kai įmonės sako, kad nori plėstis (išsinuomosime ar nusipirksime niekam nereikalingą brūzgynais apaugusį sklypą), yra ne vienas, bet ar politikai dėl kažko nesutaria, ar dėl kompetencijos trūkumo, jiems pasakoma, kad tai užtruks porą metų arba apskritai nieko negaus. Tada įmonės ir pasirenka Lenkiją ar kitą šalį.
Sutinku, kad esame maža rinka ir turime daugybę minusų šioje konkurencinėje kovoje. Maža rinka, mažiau gyventojų, mažiau darbuotojų ir kalba, kurios niekas nesupranta. Turint visa tai ir dar politinę riziką mintyje, kiekvienas ministras, nesvarbu, ūkio ar švietimo, turi tempti investuotojus į Lietuvą, rodyti, kaip čia yra gerai, ir tas geras sąlygas sukurti. Nors dar tragedijos nėra, bet tas laikas gali greit ateiti.
– Bet tie negatyvūs signalai kuria tam tikrą neigiamą atmosfera. Ar ne, ponia Skyriene?
R. Skyrienė: Ir atmosferą, ir įvaizdį. Gali susidaryti įspūdis, kad Lietuva nenori investicijų, nors ir yra padarytas didžiulis proveržis – „Investuok Lietuvoje“ dirba puikiai. Tą tikrai visi pripažįsta, taip pat ir tie investuotojai, kurie jau čia, Lietuvoje, ir tie, kurie nutaria plėstis. Lenkija gali būti 80-ta ir į ją investicijos vis tiek ateis, o mums reikia būti pirmiems ir tai dar reikės padirbėti, kad tie investuotojai ateitų.
– Įsivaizduokime situaciją. Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui vienos mažiausių ES, viena po kitos traukiasi užsienio kompanijos, žinomi prekės ženklai perkelia gamybą į kitas šalis. Į valdžią ateina, užsienyje fermerių partija pristatomi valstiečiai ir žalieji, aiškiai socialiai orientuota politinė jėga. Kokią aplinką tai sukuria potencialiems investuotojams?
R. Skyrienė: Bet koks politinis virsmas tam tikru momentu sukuria netikrumą. Investuotojų kiekvieną dieną yra tam tikra eilė. Ir šį rudenį į Lietuvą atvažiuoja mažiausiai 40 kompanijų, kurios svarsto apie atėjimą į Lietuvą. Dalis jų klausia, koks yra politinis stabilumas ir ateities prognozė. Tai klausimas yra skirtingų signalų mišinys, kuris parodo, kaip valstybė vystysis.
Šiandien tas mišinys yra labai įvairialypis. Lyg ir nėra jokios radikalios mokesčių pertvarkos, kuri juos gąsdintų, lyg ir nėra planų dramatiškai kažko keisti į blogąją pusę, nes te dalykai, kurie orientuoti į vidaus rinką, nėra tokie gąsdinantys, kaip, pavyzdžiui, valstybės monopolis vienoje ar kitoje srityje. Investuotojams svarbiausia sritis yra švietimas, mokestinė aplinka, darbo kodeksas, atitinkamos pelno mokesčio lengvatos.
– Na, signalai ateityje, susiję su mokesčiais, nėra gąsdinantys.
R. Skyrienė: Jau socialiniu modeliu yra įteisintas socialinio draudimo įmokos mažinimas – 12 metų po 1 procentą. Jis atidedamas ir klausimas, ar jis nebus atidedamas visam laikui.
Ž. Šilėnas: Signalų yra visokių. Daugybę nuostatų valstiečių ir žaliųjų programoje galima vertinti arba iš gerosios, arba iš blogosios pusės. Bet dabar siūlau labai į tai nesigilinti, nes tai spekuliacija, kas bus ateityje. Kad ir apie kokias modernias ūkio šakas šnekėtume, ką tik atliktas savivaldybių indeksas parodė, kad Lietuvoje yra rajonų, kur sukauptos tiesioginės užsienio investicijos žmogui siekia 2 eurus.
– O Vilniuje?
Ž. Šilėnas: 14 tūkst. eurų.
– Tai kai kuriuose rajonuose investicijos 7 tūkst. kartų mažesnės nei Vilniuje.
Ž. Šilėnas: Bet yra ir puikių regionų, pavyzdžiui, Mažeikiai, Kėdainiai ar dar mažesni miesteliai, kur yra ekonominės gyvybės. Pavyzdžiui, „Intersurgical“ Švenčionyse yra puikiausia Vilniaus lygmens įmonė. Bet yra ir rajonų, kur investicijos žmogui siekia eurą. Tai yra problema. Reikia daugiau centrų, daugiau ekonominės gyvybės, nes yra regionų, kur gyvenimas sustojęs. Turime daug kosmetinių papaišymų – už ES pinigus miesto aikštės, išklotos plytelėmis, lyg ir atrodo gražu, visi džiaugiasi, tačiau geriausiu atveju tai yra plastinė operacija, kai reikia reanimacijos.
M. Katinas: Visiškai pritariu. Jei pasižiūrėtume į mūsų regioninę plėtrą, tai matome, kad ji tam tikra prasme yra labai silpna. Jei žiūrėtume į visą valstybės investicijų ūkį, tai nesenai valstybės kontrolės paviešinti faktai rodo, kad valstybė investuoja ne į ekonominės infrastruktūros elementus, o į baseinus, parkus ir šaligatvius.
Mes sakome, kad pirmiausia reikia sukurti infrastruktūrą, kuri sukurs darbo vietas, kuriose bus uždirbama dvigubai didesni atlyginimai. O tada jau bus galima statyti baseiną. Atvirkštinis principas nieko nepadeda. Jei tų pinigų kiekis sumažės ir išnyks, tai, deja, tuose miestuose nebus kam baseinuose plaukioti.
– Tai daroma dėl labai aiškių priežasčių – nes reikia įsisavinti pinigus.
Ž. Šilėnas: Vyriausybės investicijų programa trumpinama VIP, tai labai geras pokštas, kad tai – „labai svarbių asmenų programa“. Kas prie kokio fondo priėjo ir „išsimušė“, po to džiaugiasi.
R. Skyrienė: Taip pat yra savų protegavimas. Nekalbu vien apie užsienio investicijas, bet daugelis savivaldybių nenori kitų kompanijų, nes tie patys vietiniai verslininkai sėdi savivaldybių tarybose ir jie visiškai nenori konkurencijos. Todėl mes ir esame su mažais vidutiniais atlyginimais.
– Ar iš to, ką jūs girdite viešojoje erdvėje, susidaro įspūdis, kad ateinančiai valdžiai investicijų pritraukimas į Lietuvą yra pirmas prioritetas? Ar tai yra tam tikras populizmas?
R. Skyrienė: Kiek atsimenu, kuomet premjeru buvo paskirtas Algirdas Butkevičius, tai jo vos ne pirmas prioritetas buvo tiesioginės užsienio investicijos. Kol kas to iš naujos valdžios aš lyg ir negirdėjau.
Ž. Šilėnas: Mes esame labai išsamiai išstudijavę visas partijų programas. Užsienio investicijų pritraukimas, investicijų pritraukimas, verslo skatinimas yra beveik visose programose. Tai čia geroji pusė. Tačiau yra partijų, kurios viename sakinyje sugeba parašyti ir kad bus skatinamos investicijos ir kad minimalus atlyginimas bus 777 eurai.
