Jau teko matyti spaudoje vieną kitą publikaciją, kurioje „ekspertai“ visuomenę ramina, kad nieko čia blogo, esą tokie pastatai tik „vos vos“ brangesni, o dėl didesnės energinės klasės jų eksploatavimas neva atsipirks per 4-8 metus. Tačiau jau ir iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, kad toks laiko tarpas – pernelyg mažas.
Visai kitokius skaičius pateikia patys NT vystytojai. Štai „EIKA“ vadovas Domas Dargis teigė, kad „vertinant investicijų skirtumą ir gaunamą finansinę naudą tarp B ir A klasių, vidutinis atsipirkimo laikas yra apie 23 metai.
Tarp A ir A+ klasės pastatų investicijų atsipirkimo laikas trumpėja iki 15 metų. Tuo tarpu A++ klasės pastatas lyginant su A+ klase atsipirktų tik po 43 metų, kadangi investuoti reikia daug, o bendros pastato energijos sąnaudos A+ klasės name itin mažos“.
Jeigu turite pažįstamų šioje srityje – paklauskite jų, kaip skiriasi B ir A energetinės klasės pastatų kainos, projektavimas ir, svarbiausia, statyba. Statybos kainos skirtumas gali siekti apie 15 proc. O juk tai – ne reikalavimų griežtinimo pabaiga.
2018 m. visi nauji pastatai turės būti A+ klasės. Taigi, praktiškai po metų visi nauji pastatai galės būti dar apie 20 proc. brangesni, o nuo 2021 m., kuomet įsigaliotų reikalavimas A++ pastatams, kainos augtų dar 25 proc.
Tai yra milžiniški pinigai, kuriuos turės išleisti arba besistatantys namus, arba perkantys būstą, nes galiausiai visas išlaidas turės apmokėti pirkėjas.
Nesiginčysiu, žinoma, kad aukštesnės klasės namas yra kokybiškesnis, o A++ klasės namas, pagal reikalavimus, netgi turi pagaminti energijos daugiau negu suvartoja (kitaip sakant, šildymas gali iš esmės nieko nekainuoti), tačiau įpirkti tokį būstą gali būti labai sunku, nes reikės dar daugiau skolintis iš banko.
Šioje vietoje būtina užduoti sau retorinį klausimą: ar tikrai žmonių pajamos kils taip greitai, kad jie galėtų imti dar didesnes paskolas ilgesniam laikui? Ar nenutiks taip, kad tuomet mieliau žmonės pradės rinktis senos statybos daugiabučius? Ką tuomet pasieksime tokiais griežtinimais?
Esu įsitikinęs, kad tokie didėjantys reikalavimai – tai naujų statybų ir investicijų žlugdymas bei gyventojų skurdinimas, neturint aiškių atsakymų vardan ko.
Turbūt nereikia priminti, kad Lietuvos žmonių pajamos yra vienos mažiausių ES. Pajamų skirtumai tarp miesto ir kaimo gyventojų yra taip pat labai dideli. Kaimo vietovėje pragyvenimo lygis smarkiai atsilieka nuo ES, todėl pasistatyti naują namą ir net pagal dabar esamus B klasės energinio naudingumo reikalavimus daugeliui yra per brangu.
Nebe reikalo šis sprendimas naujiems pastatams buvo nukeliamas – buvo akivaizdu, kad Lietuvos žmonių pajamos neleidžia reikalauti tokių dalykų. Kodėl ji nebuvo nukelta dar sykį? Pasakytų tik Aplinkos ministerija, kuri ir atsakinga už šį sprendimą: arba pavėlavo sužiūrėti, arba lobizmas padarė savo, nes iš to išloš bet kas, tik ne sau namą sugalvojęs pasistatyti žmogus.
Suprantu siekį valstybės mastu didinti pastatų efektyvumą, mažinti taršą. Tai ypač aktualu miestams, bet ar tikrai reikalinga kaime? Eilinį sykį tiesiog tenka konstatuoti, kad strateginio mąstymo šalyje ir vėl pristigta.
Ar pagalvota kokį poveikį tai turės regioninei politikai? Vienoj vietoj šnekam, kad reikia pritraukti jaunų žmonių į regioną, kaimą, kitoj vietoj dedam papildomus reikalavimus ir reikalaujame į regioną keltis tik turint gerą kapšą pinigų?
Dauguma kaimo vietovių, vienkiemių ir sodybų gyventojų statosi namus su kieto kuro šildymu ne tik todėl, kad kietas kuras yra pigiausia (kiti dar turi savą mišką), bet ir kad nori turėti ekologišką/natūralų namą su natūraliais ortraukiais, pečiais ir židiniais – ko A klasės energinio naudingumo reikalavimai nebeleidžia.
Paprastiems žmonėms nebelieka pasirinkimo (tarp B – A klasių), tik prievartinė prievolė, kuri naudinga elektros energijos tiekėjams, šiltinimo medžiagų pardavėjams ir kitiems susijusiems subjektams.
Turtingi žmonės ir be šios prievolės statosi A ir aukštesnės klasės energinio naudingumo reikalavimus atitinkančius namus. Ar daug tokių turime? Pačios Aplinkos ministerijos duomenimis, šiuo metu šalyje yra sertifikuota virš 160 A klasės pastatų. Priminsiu, kad iš viso Lietuvoje yra apie 400 tūkst. gyvenamosios paskirties pastatų...
Suprasčiau, jeigu tokia tvarka galiotų visoje ES, be jokių išimčių, bet taip nėra. Lenkijoje nuo kitų metų ketinama pereiti tik prie privalomų naujų B klasės pastatų (nors jie klasifikuoja pastatus kitaip, bet padidėję reikalavimai iš esmės atitiktų mūsiškę B klasę). Lenkija yra turtingesnė nei Lietuva, bet reikalavimus griežtina lėtai, atsižvelgdama į savo gyventojų ekonominę situaciją. O ką darome mes?
Viską įvertinęs, negaliu sutikti su padidėjusiais reikalavimais.
Mažų mažiausiai reiktų skubiai padaryti išimtis kaime gyvenantiems žmonėms, arba padaryti išimtį vienbučiams-dvibučiams namams, arba numatyti bent kokį kompensavimo mechanizmą (ES reglamentai suteikia tam teisę).
Beje, kompensavimo mechanizmas galėtų būti tas įrankis, kuris realiai skatintų žmones tai išgalinčius, statytis aukštesnės energetinės klasės namus, bet tai vis tiek turėtų veikti savanoriškumo, o ne prievartos principu. Esu įsitikinęs, kad didžioji dauguma Lietuvos žmonių paprasčiausiai tam neturi galimybių.
Taip pat būtina peržiūrėti ir ateities politiką.
Juk numatyta, kad nuo 2018 m. naujai statomi pastatai Lietuvoje turės būti ne žemesnės nei A+, o nuo 2021-ųjų ne žemesnės nei A++ energinės klasės.
Ar tikrai Lietuva tam pasiruošusi? Ar tikrai mūsų žmonės gali sau leisti tai, ko net ne kiekvienas vakarietis gali?
Valentinas Mazuronis yra Europos parlamento narys
