Pabandykime apžvelgti Lietuvos atliekų tvarkymo sistemos raidą visu Nepriklausomybės laikotarpiu. Akivaizdu, kad visos permainos prasidėjo, nors ir įsibėgėdamos labai palengva, tik po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Per tą laiką atidaryti šiuolaikinius reikalavimus atitinkantys regioniniai sąvartynai, pastebimai padidėjo atskirų atliekų surinkimas ir perdirbimas, praktiškai visose savivaldybėse įsteigtos žaliųjų atliekų kompostavimo ir stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelės, veikia pavojingų, statybinių ir elektronikos atliekų surinkimo ir tvarkymo sistema, kiekviename atliekų tvarkymo regione jau veikia mišrių komunalinių atliekų mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginiai, turime ir pirmą atliekas naudojančią šiluminę jėgainę.
Atrodytų, kad situacija tikrai pagerėjo. Tad kas gi lemia, kad vis dar pasitaiko tokių beprecedentinių dalykų, kaip iš Kauno mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių sklindantys nemalonūs kvapai, šalia Vilniaus atliekų mechaninio biologinio apdorojimo įmonės besirikiuojanti šiukšliavežių eilė ir įvairiose vietovėse tūkstančiais tonų besikaupiančios atliekos, kurių nėra kur dėti...
Akivaizdu, kad Lietuvoje atliekų tvarkymo sistemoje niekad nebuvo ir dar nėra taikomas sisteminis požiūris, nepaisant to, kad mokslininkai ir atliekų tvarkymo specialistai jau seniai buvo parengę visą eilę studijų ir kad bendravalstybinis ir regioniniai atliekų tvarkymo planai buvo parengti išties tobulai.
Pradėkime nuo to, kad šiuolaikiniai regioniniai sąvartynai buvo įsteigti ir pastatyti gana greitai, tačiau dabar jie jau praktiškai yra užpildyti. Taip atsitiko todėl, kad nebuvo sukurta maisto atliekų surinkimo iš gyventojų ir kompostavimo sistema, atskiras atliekų (plastikų, stiklo, popieriaus ir kt.) surinkimas ir perdirbimas didėjo lėtai, ilgai buvo delsiama statyti mišrių atliekų mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginius bei atliekas deginančias jėgaines. Jei atliekų atskiro surinkimo ir perdirbimo, mechaninio-biologinio apdorojimo ir panaudojimo energijos gamybai veikla būtų sėkminga, tai į sąvartynus praktiškai pakliūtų tik gerokai mažesni apdorotų ir faktiškai inertinėmis tapusių atliekų kiekiai, o pats sąvartynas atliktų daugiau tik apsauginę funkciją, jei dėl nenumatytų priežasčių staiga sutriktų atliekų surinkimo, perdirbimo ir kitokio apdorojimo sistema, ir tuomet nebūtų kitokios išeities, kaip jas patalpinti sąvartyne laikinam saugojimui.
Tačiau atliekų deginimo įmonių statybas sėkmingai blokuoja tarpusavy konkuruojantys verslo atstovai ir bet kokia kaina populiarumo siekiantys politikai, nesigėdintys gąsdinti žmones nepataisomomis pasekmėmis aplinkai ir nesibodintys sakyti netiesą. Jiems žinoma tik viena tiesa – reikia neleisti, uždrausti, bet jie nenori kalbėti apie efektyvią veiklos kontrolę. Pasekmės tokios – turime tik vieną atliekų deginimo įmonę Klaipėdoje, kuri nepajėgia sudeginti visų Lietuvoje susidarančių energijos gamybai tinkamų atliekų, kurios dabar susidaro mechaninio-apdorojimo įrenginiuose po mechaninės apdorojimo stadijos, kuomet atliekos išskirstomos į taip vadinamąjį kietąjį atgautąjį kurą ir toliau biologiškai apdorojamas atliekas. Beje, vadinti tokius įrenginius rūšiavimo įrenginiais yra didžiulė klaida, čia atliekos nėra rūšiuojamos į plastikus, popierių, stiklą ir t.t., yra tik mechaniškai atskiriamos į lengvesnę degią ir biologiniam apdorojimui skirtą sunkesnę mažiau degią. Dar visai neseniai šio kietojo atgautojo kuro nebuvo galima deginti net Klaipėdoje ta dingstimi, kad tai ne tame pačiame regione susidariusios atliekos. Tokiu atveju dingdavo bet kokia mechaninio-biologinio apdorojimo prasmė, jei viską vėl reikėdavo vežti į sąvartyną. Gerai, kad mūsų aplinkos ministras susiprotėjo išleisti įsakymą, leidžiantį Klaipėdoje deginti visas degias atliekas.
Paskutiniai įvykiai Vilniaus atliekų tvarkymo sistemoje yra akivaizdus politikų ir su jais susijusių verslo atstovų ilgametės destruktyvios veiklos, siekiant tik patenkinti savo egoistinius interesus, bet ignoruojant paprastų Lietuvos žmonių interesus ir visiškai nesirūpinant valstybės saugumu bei ekonomine gerove. Tad jau seniai pats laikas baigti šį visuotinį chaosą, kuriame atliekų tvarkymo problemos užima nors ir ženklią, bet dar ne pačią didžiausią dalį.
Ir Vilniui, ir Kaunui reikalingos šiuolaikinės atliekų deginimo jėgainės, panašios į tokią, kokia sėkmingai veikia Klaipėdoje. Taip pat reikėtų pagal parengtą projektą įgyvendinti kietojo atgautojo kuro panaudojimą cemento gamyboje „Akmenės cemente“. Atliekų mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginiuose turi sėkmingai veikti kvapų neutralizavimo įrenginiai. Dar daugiau – turi būti skatinamas popieriaus, stiklo, plastikų, maisto, elektronikos ir kitų atliekų atskiras surinkimas, turi būti kuriamos naujos jų perdirbimo įmonės.
Nepamirškime, kad uždarytuose rajoniniuose ir beveik užpildytuose regioniniuose sąvartynuose yra sukaupta nemažai perdirbimui tinkamų medžiagų, kurias atgavus, kartu atgautume ir erdvės kitoms veikloms bei saugiam inertinių atliekų šalinimui. Svarbiausia – kad Lietuvoje veiktų vieninga atliekų tvarkymo sistema neizoliuojant vienas kito atliekų tvarkymo regionų. Tik taip išvengsime tokios situacijos, kuri neseniai susiklostė Vilniuje, kuomet jam akivaizdžiai gresia Neapolio įvykių pasikartojimas. Bet jei mes ir toliau dirbsime „auksinių šaukštų“ pirkimo stiliumi, tuomet laukti ilgai neteks...
